Monikos Požerskytės fotografija

Sigitas Parulskis (g. 1965) – viena svarbiausių šiuolaikinės Lietuvos literatūros figūrų. Debiutavo 1990 m. kaip poetas eilėraščių rinkiniu „Iš ilgesio visa tai“. 2002 m. pasirodė itin didelio dėmesio sulaukęs autobiografinis romanas „Trys sekundės dangaus“ ir esė rinkinys „Nuogi drabužiai“. S. Parulskis parašė ne vieną pjesę, itin vaisingas buvo bendradarbiavimas su režisieriumi Oskaru Koršunovu. 2004 m. rašytojas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Kūryba versta į anglų, albanų, čekų, graikų, italų, latvių, lenkų, rusų, slovėnų, suomių, švedų, vokiečių ir kitas kalbas.  

Parulskio poeziją galima vadinti išpažintine arba autobiografiška. Eilėraščiuose vyrauja tokios temos kaip tarnavimas sovietų kariuomenėje, trauminiai santykiai su tėvais, skyrybos, tėvystė, alkoholizmas ir pan. Kita vertus, šios patirtys dažniausiai perteikiamos pasitelkiant literatūros ir dailės intertekstus, aliuzijas į Bibliją, mitologiją ir pan. Pavyzdžiui, tėvo ir sūnaus drama atskleidžiama per krikščioniškąją simboliką. Itin dažnas motyvas S. Parulskio poezijoje – tėvas, kaip Dievas arba Abraomas, paaukoja sūnų. Sūnažudystė vykdoma ne savo noru – tai lemtis, kultūrinis prakeiksmas, kaip ir nuolatinės sūnaus fantazijos apie tėvažudystę.

Dešimtajame dešimtmetyje rašytoje S. Parulskio poezijoje pasaulis apokaliptinis, priešiškas, net absurdiškas. Mėgstamos barokinio tipo metaforos (pvz., sielos prakaitas). Lūžio taškas – rinkinys „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009). Jame ir naujausiuose eilėraščiuose kultūrinių aliuzijų ir dramatizmo mažiau. Dėmesio objektu tampa senėjimas, vyro seksualumas, santykiai su moterimis, atmintis ir pan. Atsiranda daugiau švelnios ironijos, komizmo.