Gintarės Dzedulionės fotografija

Poetės, literatūros kritikės Linos Buividavičiūtės (g. 1986) debiutinis eilėraščių rinkinys „Helsinkio sindromas“ (2017) lietuvių poezijoje tapo įvykiu. Knyga skaitytojus, kritikus ir kolegas rašytojus padalijo į dvi stovyklas: vieni žavėjosi poetės drąsa atskleisti tamsiąją jaunos moters psichologijos ir fiziologijos pusę, kiti teigė, kad eilėraščiui sukurti trauminių patirčių ir kūniškumo nepakanka. Tokia reakcija patvirtina L. Buividavičiūtės eilėraščių aktualumą, polemiškumą. Poetė dažna literatūrinių skaitymų, festivalių dalyvė, jos kūryba versta į anglų, graikų, lenkų, hebrajų kalbas.  

„Helsinkio sindromas“ vienareikšmiškai priskirtas terapinei arba išpažintinei poezijai. Šnekamajai kalbai artima leksika parašytuose, tačiau kultūrinių nuorodų, aliuzijų nestokojančiuose eilėraščiuose poetė analizuoja tokias temas kaip depresija, negatyvios motinystės patirtys, baimės, obsesijos, vaikystės traumos. Ne viename interviu poetė minėjo, kad dauguma jos tekstų iš tiesų rašyti terapiniais tikslais. Tačiau tai nėra naivi išpažintis ar siekis šokiruoti. Pasitelkdama psichoterapijos pokalbio schemą (dalies eilėraščių adresatas – psichoterapeutė), L. Buividavičiūtė klausia, kur yra riba, skirianti tai, kas normalu, nuo to, kas abjektiška. Pabrėžiama pykčio kaip represuotos, bet per psichoterapiją atgautos emocijos svarba: tiek kasdienybėje, tiek kūryboje moteris vis dar neturi teisės atvirai pykti, tačiau pykčio tramdymas luošina.