Tomo Petrulio fotografija

Poetė ir menotyrininkė Laima Kreivytė (g. 1972) lietuvių poezijoje yra išskirtinė figūra. Visų pirma L. Kreivytė ne filologė, kaip dauguma lietuvių poečių: ji 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, šiuo metu ten dėsto, taip pat kuruoja parodas. Nors kaip poetė L. Kreivytė buvo gerai žinoma jau dešimtajame dešimtmetyje (kultūrinėje spaudoje pirmoji publikacija pasirodė 1996 m.), debiutavo gana vėlai – eilėraščių knygą „Sapfo skai(s)tykla“ išleido 2013 m. Dažna literatūrinių festivalių, skaitymų dalyvė ir organizatorė, tikinti, kad poezija tuo pat metu gali būti ir asmeniška, intymi, ir sociali, kritiška. L. Kreivytės eilėraščiai versti į anglų, kinų ir kitas kalbas.  

„Sapfo skai(s)tyklos“ pavadinimas brėžia svarbiąsias Kreivytės poezijos gaires. Visų pirma tai sapfiškoji tematika – LGBTQ motyvai eilėraščiuose itin svarbūs, tačiau nevirsta deklaracijomis ar tiesmukomis išpažintimis dėl postmodernistinio žaismingumo. Poetė tarsi be pastangų atskleidžia nuolat kintančius jausminius registrus, būties ir buities dramatizmą, pasitelkdama asociacijas ir  žodžių žaismą, ironiškas kultūrines aliuzijas, intertekstines nuorodas. Pavyzdžiui, pirmosios knygos pavadinimas sufleruoja, kad užtenka vienos papildomos raidės – ir skaitykla virsta skaistykla. Kitaip tariant, knygų skaitymas apvalo, nuskaistina. Antrajame poetės rinkinyje „Artumo aritmetika“ (2019) sapfiškasis bei išpažintinės lyrikos registrai persipina su socialiai angažuotos feministės nuostatomis. Kita vertus, tiek lyrika, tiek kultūros kritika išlieka kreivytiškai žaisminga.