Eglės Adomulytės fotografija

Poetas, vertėjas, eseistas Kęstutis Navakas (1964 ̶ 2020) – lietuvių poezijos estetas, dendis, nejutęs ribos tarp gyvenimo ir kūrybos. Debiutavo 1988 m. poezijos rinkiniu „Krintantis turi sparnus“. Užaugo Kaune, kuris iškyla jo kūryboje kaip numylėtas miestas, visada buvo ir yra svarbi Kauno kultūrinio gyvenimo figūra. K. Navakas rašė kultūrinei spaudai, buvo atidaręs savo knygyną – vieną pirmųjų privačių erdvių literatūriniams įvykiams organizuoti. Dirbo knygų apžvalgininku televizijoje ir yra išvertęs nemažai poezijos iš vokiečių ir anglų kalbų. 

Jo paties kūrybą žymi labai žaismingas požiūris į kalbą. Kita vertus, Navako žaismingumas yra rimtas, tai savotiška kūrybos ir gyvenimo dogma: žaidimas, kaip ir kūryba, atmeta bet kokį pragmatizmą ir todėl leidžia išsiveržti iš kasdienybės banalumo, pilkumo. K. Navako stilius elegantiškas, žaismingas, erotiškas ir kupinas gyvenimo džiaugsmo su švelniu dekadentiškumo prieskoniu. Čia joks žodis neturi vienos fiksuotos reikšmės: K. Navakas pasitelkia laisvąsias asociacijas, nuolat ką nors nurodo ir cituoja, kad pagyvintų tekstą. „Aš linkęs į nuotykius“, – yra sakęs viename interviu, taip apibūdindamas ir save, ir savo kūrybą. 

Paskutiniajame šeštajame eilėraščių rinkinyje „net ne“ (2018) K. Navakas pasirodo kaip brandus vizijinis poetas – žaismingas ir gilus, rimtas, net tragiškas. Pamėgtą spektaklio, puotos įvaizdį keičia vienumoje sapnuojančio arba tiesiog atmintimi žaidžiančio ir šį žaidimą stebinčio subjekto situacija. Sukeistinimai, alogika, susijusi su formuluojama subjekto ir jį supančio pasaulio daugiaprasmiškumo idėja, – nieko nėra pastovaus, viskas kinta. Žaidžiama ne tik kalbiniais sąskambiais, rimais, bet ir punktuacija, tarpu, pauze, žanrinėmis apibrėžtimis. Pirmajame rinkinio skyriuje K. Navakas revizuoja klasikinį ketureilį, o antrajame publikuojami sukeistinti sonetai