Gedimino Kajėno fotografija

Poetė Jurgita Jasponytė (g. 1981) savo kūryboje derina etninės kultūros ženklus su šiandienio pasaulio iššūkius patiriančios moters, motinos patirtimis. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Šaltupė“ (2014) apdovanotas prestižine Zigmo Gėlės premija, skiriama už poezijos debiutą. J. Jasponytė Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo literatūrologijos magistro laipsnį, šiuo metu dirba vienoje iš sostinės bibliotekų. Poetė yra itin originali skaitovė, eilėraščiams suteikianti folklorinių dainų intonacijas. J.  Jasponytės kūryba versta į anglų, vokiečių, latvių, rusų, kartvelų, ukrainiečių, baltarusių kalbas. 

Naujausios knygos „Vartai Auštrieji“ (2019) eilėraščius taip pat maitina folklore glūdinti kultūros atmintis ir šiandienos patirtys. Sostinė Vilnius vaizduojama kaip antroji gimtinė (poetė kilusi iš Zarasų), formuojanti poetės tapatybę. Šio miesto svarbą nurodo ir rinkinio pavadinimas: „Vartai Auštrieji“ – sostinės ribas anksčiau žymėję Aušros vartai, Vilniaus gynybinės sienos dalis. Pasirinkimas rinkinio pavadinime į vieną sulieti senąjį (Aštrieji) ir naująjį (Aušros) miesto vartų pavadinimus tampa simboliniu gestu, reprezentuojančiu harmoningą sąveiką tarp praeities ir dabarties. Raktiniais žodžiais tampa įsišaknijimo, nuolatinės kaitos (gimimo, gimdymo, brandos, senėjimo ir mirties) idėjos. Jas perteikia archetipinis upės įvaizdis, simbolizuojantis laikinumą ir amžinybę.