Lietuvos Kultūros Institutas
Lietuvos kultūros gidas, Poezija

Giedrė Kazlauskaitė

Monikos Požerskytės fotografija

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980) – poetė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė, kultūros leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Debiutavo 2001 m. apsakymų rinkiniu „Sudie, mokykla“. Ypatingo pripažinimo sulaukė G. Kazlauskaitės poezija. Jos eilėraščių rinkinysMeninos“ (2014) lietuvių poezijoje žymi savotišką lūžį – kryptį į išpažintinę, autobiografinių elementų prisodrintą, subjekto ir sociumo aktualijomis persunktą poeziją. G. Kazlauskaitės poezija versta į anglų, prancūzų, lenkų ir kitas kalbas.  

Šiuo metu G. Kazlauskaitė yra viena ryškiausių ir įtakingiausių lietuvių literatūros figūrų. Rašytoja ir kritikė išsiskiria atvirumu: poezijos tekstuose aktualizuoja rašančios moters, motinos, homoseksualios moters, disertacijos neparašiusios jaunos tyrėjos (G. Kazlauskaitė – buvusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė) vidines dramas ir komedijas. Eilėraščių kalbančioji glaudžiai susijusi su autore, jos biografija – šis ryšys pabrėžiamas ir interviu, ir knygų anotacijose. Eilėraščiams būdingas neskubrus proziškas pasakojimas, vengiama patoso, tačiau gausu kultūros ženklų, literatūrinių aliuzijų, ironijos. Būtis – ne spekuliatyvi kategorija, o kasdienėje buityje (autorės žodžiais, prigimties sėslybėje) ir jos rutinoje besiskleidžiantys nutvilkantys potyriai. 

Naujausiame rinkinyje „Gintaro kambarys“ (2018) narpliojamas santykis su tėvu – autobiografiniu,  kultūriniu, simboliniu ir metafiziniu. Knygos pavadinimas daugiaprasmis: Gintaro kambarys yra ir rašytojos tėvo, kuris kaip personažas veikia ne viename eilėraštyje, kambarys, ir Antrojo pasaulinio karo metu pradingęs karaliui Frydrichui I sukurtas kambarys iš gintaro, ir psichoterapijos kambarėlis, ir populiarioje pasakoje aprašyti po vandeniu esantys Jūratės Gintaro rūmai. Šio rinkinio specifinis bruožas yra gebėjimas asmenines, biografines istorijas susieti su kultūriniu kontekstu ir per tai, kas asmeniška, intymu, kalbėti apie tai, kas visuotina, universalu.