Lietuvos kultūros gidas, Poezija

Donaldas Kajokas

Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Poetas ir prozininkas Donaldas Kajokas (g. 1953) studijavo Kauno kūno kultūros institute, kelis metus dirbo vaikų gimnastikos treneriu, tačiau pirmiausia yra žinomas kaip „Nemuno“, svarbiausio kultūrinio leidinio Kaune, literatūrinės dalies redaktorius. Debiutavo 1980 m. eilėraščių rinkiniu „Žeme kaip viršūnėmis“. Penkių trumposios prozos knygų ir dviejų romanų autorius. Bendradarbiaudamas su bendraminčiu fotografu Romualdu Rakausku išleido fotografijos knygą su poetiniais komentarais (arba poezijos knygą su fotografijomis). D. Kajoko kūrinių išversta į anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, suomių, vengrų, kartvelų, lenkų, ukrainiečių, latvių ir slovėnų kalbas.  

Kajokas seniai domisi Rytų religijomis ir filosofija, daugiausiai budizmu, ir visa tai labai stipriai veikia jo kūrybą. Jis tikras pasaulio bei kiekvienos jo detalės grožio, simetrijos dainius. D. Kajoko eilėraščiuose puikiai dera Rytų ir Vakarų poezijos tradicijos – neoromantikų melodingumas, haiku taupumas, konkretus vaizdas, netikėtas nuotaikos posūkis. Kūriniai meditatyvūs, gryni, ramūs, lakoniški. 

Naujausiame rinkinyje „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015) rytietiškos įtakos mažiau, kalbėjimas artimas eseistiniam. Eilėraščių subjektas – aplinką stebintis ir tarsi naiviai pasaulio reiškinius kontempliuojantis subjektas. Kritika jį vadina archetipiniu išminčiumi, kuris kuo išmintingesnis, tuo labiau nežinantis. Tačiau anapus tariamo naivumo slypi skaidri išmintis ir ramybė.