Viena įdomiausių pastarųjų metų Lietuvos sėkmės istorijų muzikos srityje – grupė „Solo Ansamblis“, kurią sudaro aktoriai ir kuri 2016 m. laimėjo M.A.M.A. apdovanojimą kaip Metų alternatyva. Jie rengiasi juodai ir atlieka muziką, kurią patys vadina „liūdnu šokiu“. Galima apibūdinti taip: įmantrus sintetinis popsas, tamsioji banga ir „Joy Division“. O gal nereikia išvis niekaip apibūdinti, nes „Solo Ansamblis“ kuria tai, ko nelabai galima apibrėžti. Jų tamsią muziką geriau stebėti gyvai: jie dainuoja lietuvių kalba, kaip dainų tekstus dažniausiai renkasi žymias eiles (pavyzdžiui, Rainerio Maria Rilke’s eilėraštį). Hipnotizuoja – ir šiuo metu, atrodo, jų gviešiasi visi Lietuvos festivaliai.

„Solo Ansamblis“ iš andergraundo išropojo lėtai ir prasimušė 2016 m. – tuomet visi staiga sušneko apie debiutinį jų albumą „Roboxai“ ir tamsius, intriguojančius pasirodymus. Įdomūs vizualūs sprendimai, plastikiniai manekenai scenoje, neįprasti kūrybiniai ėjimai (per vieną apdovanojimų ceremoniją jie, lyg ir be jokios priežasties, pasikvietė kartu ant scenos pašokti 80-metį Lietuvos roko veteraną, vilkintį blizgančiu kostiumu) pritraukia dar daugiau dėmesio. „Solo Ansamblis“ jau apšildė tokius pasirodymus kaip „GusGus“ ir „Royksopp“, tad dabar, kur jie begrotų, renkasi minios. Jie patys savo kūrybą apibūdina taip: „Tai muzika, kuri kviečia visus šokti tamsoje, nes niekas nežiūri. Tai muzika protui, kūnui ir sielai.“ Tokia muzika turbūt patiktų Davidui Lynchui: pačioje „Solo Ansamblio“ kūrybinės vizijos gelmėje – kažkas tamsaus, melancholiško, paslaptingo ir net šiek tiek nejaukaus.

www.facebook.com/soloansamblis 

Rekomenduojamas kūrinys: „Įstriži žiburiai“, „Moteris“, „Juoda juoda juoda juoda naktis“