Henrikas Algis Čigriejus (1933-2016) pirmąjį poezijos rinkinį išleido 1977 m. Kelis dešimtmečius jis rašė eiles – mielus, nostalgiškus eilėraščius apie kaimo gyvenimą, gamtos grožį ir mažą taškelį po saule – žmogų. Nepaisant to, kad jo temos dvidešimt pirmojo amžiaus skaitytojui gali pasirodyti mažumėlę senamadiškos, jo kūryba tikrai viena gražiausių lietuvių literatūroje gryniausia šio žodžio prasme. Jis niekada nesidomėjo sudėtingais klausimais ar problemomis, tiesiog aprašinėdavo mielas ir iškalbingas smulkmenas. Gana netikėtai tokiame amžiuje jis devintojo dešimtmečio pabaigoje išleido pirmąjį novelių rinkinį – vėliau jų pasirodė dar trys. Nors kritikai dažnai pastebi, kad jo proza ne mažiau lyriška už poeziją, novelės – labai dažnai pagrįstos vaikystės prisiminimais arba vėlesne ilgo ir meilės kupino gyvenimo patirtimi – tokios prisodrintos širdį spaudžiančios nostalgijos, kad jautresniam skaitytojui neabejotinai net ašarą išspaus.

 Varna braukia ašarą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 183 p.

Daugumos novelių rinkinio pasakojimų veiksmas vyksta Saločiuose, autoriaus gimtajame miestelyje, tame Lietuvos kampelyje, iš kurio kilo gausybė poetų. Dažnai pasakojama apie vaikus ir pasaulį vaiko akimis, apie jų rūpesčius ir vargus, tokius neproporcingus, lyginant su suaugusiaisiais, jų jautrumą lyg atvirą žaizdą, dar neatbukusį nuo gyvenimo. Kiti novelių veikėjai – taip pat „maži žmogeliai”: silpni, nereikšmingi, dažnai suvargę ir nuodėmingi, bet giliai širdyje vis tiek dar geri. Žvelgiant tokiu kampu, pasaulis atrodo didelis ir baugus, bet artimiausioje aplinkoje knibžda gražios ir geros smulkmenos.