„Skeldos“
Iš pirmo žvilgsnio projekto „Skeldos“ muzika neturi tiesioginių sąsajų su folkloru. Ji nesiskolina citatų iš tradicinių dainų bei melodijų ir yra didžiąja dalimi elektroninė, nors projekto autorius Vytenis Eitminavičius į savo kompozicijas neretai įpina ir žemiškų, lėtai gaudžiančių armonikos ar akordeono sluoksnių. Tačiau atidūs ir atviri klausytojai joje aptiks giluminį artumą pačiai liaudies muzikos esmei.
Galima teigti, kad ilgos ir atmosferiškos garsinės „Skeldų“ kelionės perteikia į tradicinę lietuvių kultūrą ir jos žmogiškojo ir gamtos pasaulių vienovės suvokimą įsišaknijusius kosmologinius kodus. Todėl ji turi visas teises vadintis šiuolaikiniu folkloru, skirtu poindustrinėje aplinkoje užaugusiems, bet neaprėpiamų melancholiškų gamtovaizdžių ir jų sezoninių pokyčių besiilgintiems žmonėms. Kitaip tariant, „Skeldos“ šiuolaikiniais būdais kalba apie dalykus, kurie esmiškai nepakito per amžius. Tai ypač pastebima įsiklausius į savitus, mįslingus ir abstrakčius, bet pasąmoninę vaizduotę sužadinančius poetinius tekstus, suteikiančius „Skeldų“ kompozicijoms pusę jų emocinio gylio ir jėgos.
Rekomenduojamas kūrinys: „Tik tik medis“