Justė Janulytė
Justė Janulytė (g. 1982) – ryškiausia, originaliausia jaunesniosios kartos kompozitorė, kurios kūryba skamba reikšmingiausiuose pasaulio šiuolaikinės muzikos forumuose. Kompozitorės credo – muzikoje įkūnyti universalias gamtos idėjas („Naktų ilgėjimas“, 2009; „Debesų stebėjimas“, 2012; smėlio byrėjimas audiovizualioje kompozicijoje „Smėlio laikrodžiuose“, 2010). Kompozitorė teigia, kad jos kūrinių idėjos susiformuoja iš vizualiųjų pojūčių, o idealus kūrinys – kai „kiekvienas garsas paaiškina save ir po jo einantį“. Todėl visi jos kūriniai parašyti ciklinių procesų metamorfozės principu: diena pereina į naktį (vienas faktūros sluoksnis užleidžia vietą kitam) „Naktų ilgėjime“; grįžtamasis procesas (laikrodžių apvertimas) „Smėlio laikrodžiuose“; tembrų ir dinamikos metamorfozės „Akvarelėje“ (2007) ir „Tekstilėje“ (2008); trijų faktūros sluoksnių – vandens būvių – kaita (garai–skystis–ledas) „Debesų stebėjime“ (2012). Kompozitorė rašo monochrominę muziką, t. y. renkasi vienarūšių instrumentų ansamblius – net Venecijos bienalės užsakytoje „Tekstilėje“ ar Vilniaus festivalio užsakytoje „Vidurnakčio saulėje“ simfoniniam orkestrui siekia išlaikyti vientisos garsinės medžiagos iliuziją. Panteistinės kompozitorės idėjos racionalios, tačiau jas įkūnijanti muzika visgi itin emocinga.
Jos kūriniai atliekami tokiuose festivaliuose kaip „Birmingham’s Artsfest“, Venecijos bienalė, „Huddersfield Contemporary Music Festival“, ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos, „Sounds New“ (Kenterberis), „Musica“ (Strasbūras), „RomaEuropa“ (Roma), „MaerzMusik“ (Berlynas), „Holland Festival“, „Varšuvos ruduo“, „Sonica“ (Glazgas), „Sydney Festival“, „Vale of Glamorgan“ ir kituose.
Už vizualiųjų metaforų muzikinį įprasminimą kompozitorei skirta Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija (2017).
Kūrybos galima paklausyti čia.