Gabija Grušaitė (g. 1987) – vienas ryškiausių naujojo tūkstantmečio balsų Lietuvoje. Augo Vilniuje, studijavo Londone. Tą patirtį daugiausiai ir siekiama perteikti pirmajame jos romane Neišsipildymas (2010), tačiau sykiu juo kalbama visos kartos vardu – „sovietinių tūkstantmečio vaikų“, pirmųjų, kurie po priespaudos metų galėjo mėgautis Vakarų kultūros teikiama laisve. Vėliau G. Grušaitė kelerius metus praleido Pietryčių Azijoje – dalyvavo socialiniuose ir meno projektuose, ir ši patirtis, panašu, paveikė jos antrąjį romaną – Stasys Šaltoka (2017). Asmeninės patirties naudojimas romanuose gali atrodyti perdėm tiesmukas, tačiau G. Grušaitei, panašu, tai netrukdo – ji jau tapo viena kiečiausių instagramo kartos žvaigždžių.

Stasys Šaltoka. Vilnius: Lapas, 2017. – 276 p.

Išaušus 29-ojo gimtadienio rytui, Stasys Šaltoka nubunda greta moters, kurios vardo nežino. Pajunta, kad trūksta veiksmo, taigi išvyksta į Pietryčių Aziją. Susitinka į save panašių žmonių – trisdešimtmečių ir panašaus amžiaus, kurie labai stengiasi gerai atrodyti instagrame, tačiau tikrovėje kankinasi dėl to, ką pagaliau jiems veikti gyvenime. Išbando įdomiausius dalykus, bet atsakymo taip ir nesuranda. Daugelis kritikų knygą vadina „hipsterių“, „tūkstantmečio vaikų“, „instagramo kartos“ manifestu, tačiau prasmingiau ją lyginti su Douglaso Copelando X karta – skiriasi tiek pati karta, tiek jos aplinka, tačiau abiem bendras tas pats nykus tuštumos jausmas.