Diana ir Kornelijus Matuzevičiai
Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių (g. 1948 ir 1944) filmai tęsia lietuviškos poetinės dokumentikos tradiciją, kuri pabrėžia žmogaus ryšį su gamta, istorine atmintimi, kultūra, papročiais. Maskvos kinematografijos institute įgijęs operatoriaus profesiją, K. Matuzevičius daugelį metų dirbo su žymiu dokumentininku Henriku Šablevičiumi. Už kartu sukurtus filmus 1990 m. jis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.Tais pačiais metais ėmėsi režisūros drauge su žmona D. Matuzevičiene. Filmų herojai – tiek iškilios Lietuvos kultūros ir meno asmenybės (rašytojas Jokūbas Josadė, „Iliuzijos“, 1993; kunigas Julius Sasnauskas, „Esu“, 2000), tiek paprasti kaimo žmonės („Sugrįžimai“, 1996; „Už slenksčio“, 1995). 2008 m. sukurtame filme „Pensijų diena“ autoriai stebi keturias pagyvenusias moteris joms ypač svarbią dieną – kai paštininkė turi atnešti pensiją. Ši laukimo būsena kinta, įgauna nerimo atspalvį ir vis labiau primena Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“.
Režisierių filmai ne kartą pelnė garbingų festivalių apdovanojimus, tarp kurių – prizas už geriausią trumpametražį dokumentinio filmą festivalyje „Cinema du reel“ („Pompidou“ centras, Paryžius) už filmą „Šičionykštė“ (2001); geriausio trumpametražio dokumentinio filmo prizas vizualiojo meno festivalyje „Mediawave“ Derase (Vengrija) už filmą „Už slenksčio“ (1995), pagrindinis prizas Oberhauzeno tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje (Vokietija) už filmą „Iliuzijos“ ir kt.