Algimantas Puipa
Algimantas Puipa (g. 1951) – vienas produktyviausių Lietuvos kino režisierių, sukūręs daugiau kaip 20 vaidybinių filmų, kurių daugelis apdovanoti tarptautiniuose kino festivaliuose. 1974 m. debiutiniu filmu „Kelio ženklai“ A. Puipa baigė valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje, o 1975 m. su Stasiu Motiejūnu Lietuvos kino studijoje sukūrė pirmąją vaidybinę juostą „Atpildo diena“.
Per keturis intensyvios veiklos dešimtmečius režisierius pastatė daugiau kaip 20 vaidybinių filmų, iš kurių dauguma – literatūros kūrinių ekranizacijos. Jau ankstyvosiose dramose – „Velnio sėkla“ (1979), „Arkliavagio duktė“ (1981), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) – išryškėjo individualus A.Puipos režisūros braižas. Jam būdingi Lietuvos istorijos motyvai, psichologinės potekstės, vizualūs paradoksai bei ryškūs moterų paveikslai. Moteriška tematika, sumaterialėjusios visuomenės problemos atskleidžiamos ir vėlesniuose filmuose: „Žuvies diena“ (1989), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990), „Elzė iš Gilijos“ (2000), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007). Neretai pasitelkia sąlyginę, alegorinę pasakojimo formą, siurrealistines detales, sakmės stilistiką. Lengva ironija nuspalvinti „Vilko dantų karoliai“ (1997; Ruano kino festivalio didysis prizas) ar epinis „Dievų miškas“ (2005; pagal Balio Sruogos romaną) koncentruoja dėmesį į totalitarinių režimų pažemintų, tačiau orumo ir humoro jausmo nepraradusių personažų išgyvenimus. Lietuviškojo kino klasika tapusioje „Amžinojoje šviesoje“ (1988; Lokarno kino festivalio didysis prizas) apmąstomas skaudus tautos istorinis likimas, sovietizacijos pasekmės ir nenugalimas norą išlikti bet kokiomis aplinkybėmis. Net du filmai – „Nuodėmės užkalbėjimas“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – sukurti remiantis garsios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romanais. „Miegančių drugelių tvirtovė“ pelnė keturis Lietuvos kino ir TV apdovanojimus „sidabrinė gervė“ (2012). 2015 m. sukurtame „Edeno sode“ kalbama apie senatvę ir mirtį, amžinybės baimę, kartu – ir jos laukimą.