Janina Lapinskaitė
Kino ir televizijos režisierė, aktorė, scenaristė Janina Lapinskaitė (g. 1953) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo režisūrą, 1975–1999 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Nuo 1995 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, nuo 2002 m. – Kino ir televizijos katedros vedėja, nuo 2007 m. – docentė.
J. Lapinskaitė režisuoja filmus, kurių stilius balansuoja tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, dėmesį sutelkdama į netipiškus personažus – keistuolius, atsiskyrėlius, savo ar ne savo noru atsidūrusius visuomenės paribiuose. Jie gyvena prieš kamerą, o kartais vaidina patys save. Dokumentinis filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (2002) kino festivalyje „Debošir“ (Sankt Peterburgas) apdovanotas už darbą su neprofesionaliais aktoriais ir kino festivalyje „Arsenalas“ (Latvija) išrinktas geriausiu Baltijos šalių filmu. Trejetą žemaūgių auginanti Eleonora filme „Iš elfų gyvenimo“ (1996), teatrališki Antavilių senelių namų gyventojai filme „Iš skruzdėlių gyvenimo“ (1995), pagyvenusios pozuotojos filme „Venera su katinu“ (1997) ar pamesti vaikai „Iš avinėlių gyvenimo“ (1998) – visi ieško prarastų žmogiškų ryšių, harmonijos su savimi ir pasauliu.
Nuo 1994 m. J. Lapinskaitė sukūrė 13 dokumentinių ir 1 vaidybinį pilnametražį filmą – „Stiklo šalis“ (2004), kurio herojė – provincijos miestelyje gyvenanti moteris. Antrojo vaiko gimimas, sunki kūdikio liga, nuo mylimo žmogaus sklindantis šaltis jos kasdienybę pripildo nerimo, baimės ir laukimo. Populiarios lietuvių rašytojos Vandos Juknaitės apysakos ekranizacija Indijoje vykusiame tarptautiniame „Tamil Nadu“ filmų festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą. 2004 m. režisierė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.