Giedrė Beinoriūtė
Režisierė Giedrė Beinoriūtė (g. 1976) vaidybinius ir dokumentinius filmus kuria nuo 1997 metų. 2001 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete įgijo kino ir televizijos režisūros specialybės magistro laipsnį. Nuo 2014 m. ten pat studijuoja kino krypties meno doktorantūrą. Už filmus „Egzistencija“ (2004) ir „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ (2005) G. Beinoriūtė apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos profesionaliojo meno debiuto premija. 2006 m. kartu su kolegomis Antanu Gluskinu ir Jurga Gluskiniene įsteigė studiją „Monoklis“. Yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Europos kino akademijos narė.
Kiekvienas režisierės filmas pasižymi savitu požiūriu į temą, įvairiais socialiniais, istoriniais aspektais. Dokumentinį-animacinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007) įkvėpė režisierės senelių prisiminimai apie tremtį į Sibirą. Vaikystės motyvai, kaip ir lengva, nuoširdi ironija, prasiveržianti net niūriausiomis gyvenimo akimirkomis, ženklina daugelį G. Beinoriūtės filmų. Artumo, draugystės paieškos, sovietmečio buities realijos sugrąžinamos filme „Balkonas“ (2008), kuris Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo pripažintas geriausiu metų trumpametražiu filmu (2009). Dokumentinė juosta „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2012) – be išorinio veiksmo, dekoracijų, peizažų ar specialiųjų efektų. Pagrindiniai filmo herojai – vaikai ir paaugliai, kurie svarsto apie vienatvę, meilę ir juos supantį pasaulį.