Yana Ross
„Vienos miško pasakos“. Lauros Vancevičienės nuotrauka
Tarptautiniu mastu žinoma režisierė Yana Ross (g. 1973) užaugo Latvijoje, o vaikystę praleido keliaudama tarp Europos, Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. 1991–1992 m. studijavo A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) Maskvoje (Rusija), 1995 m. įgijo masinės komunikacijos bakalauro laipsnį Kvinipiako universitete Hemdene (JAV), o 2006 m. baigė Jeilio universiteto dramos mokyklą, yra šio universiteto doktorantė. Po studijų dėstė teatro disciplinas, dirbo ir režisavo Niujorke (JAV) ir Berlyne (Vokietija). Sukūrė eksperimentinių filmų, režisavo TV laidų kanalams „HBO“, „ParisPremière“, „E! Entertainment“. Y. Ross – pirmoji moteris, sukūrusi spektaklį garsiajame „Volsbühne“ teatre Berlyne. Ji yra sukūrusi spektaklių JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Islandijoje, Norvegijoje.
Į Lietuvą Y. Ross atvyko 2006 m. laimėjusi prestižinę „Fulbright“ stipendiją. Lietuvos teatre debiutavo 2007 m. spektakliais „Bembilendas“ pagal Elfriede Jelinek pjesę (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, „OKT / Vilniaus miesto teatras“) ir „Liučė čiuožia“ pagal lietuvių dramaturgės Lauros Sintijos Černiauskaitės dramą („OKT / Vilniaus miesto teatras“). Per kiek daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje sukūrė daugiau nei dešimt dramos ir operos spektaklių, režisavo pjesių skaitymus. Pastaruosius penkerius metusY. Ross aktyviai kūrė spektaklius įvairiuose Skandinavijos ir Lenkijos teatruose, o 2019 m. trejiems metams išvyko dirbti į Šveicariją. Šiuo metu ji yra viena iš 8 kviestinių nuolat reziduojančių menininkų Ciuricho miesto teatre.
Interpretuodama klasikinius ir šiuolaikinius kūrinius, Y. Ross kas kartą atlieka nuodugnų meninį tyrimą: siekia užčiuopti literatūros kūrinio šerdį, ją scenoje susieja su esamuoju laiku ir istoriniu bei visuomeniniu kontekstu, kuriame pasirodo jos spektakliai, – ar tai būtų Lietuva, ar Islandija.
2014 m. Y. Ross už spektaklį „Mūsų klasė“ pagal Tadeuszo Slobodzianeko pjesę apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. 2015 m. geriausios režisierės apdovanojimą Švedijoje jai pelnė Upsalos miesto teatre režisuotas Antono Čechovo „Dėdė Vania“, o 2016 m. geriausios režisūros apdovanojimu įvertinta Islandijoje už Reikjaviko miesto teatre režisuotą Čechovo „Žuvėdrą“. Be to, 2016 m. geriausios režisierės prizas jai įteiktas ir Torunės tarptautiniame festivalyje „Kontakt“ (Lenkija).
Naujausias Y. Ross Lietuvoje režisuotas spektaklis – savita austro-vengrų dramaturgo Ödöno von Horvátho 1931 m. sukurtos pjesės „Vienos miško pasakos“ (2019) interpretacija. Režisierė drauge su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi itin tiksliai ir preciziškai praėjusio amžiaus pradžios Austrijai skirtą pjesę adaptavo šio amžiaus pradžios Lietuvai. Kaip jau tapo įprasta pastarojo meto režisierės spektakliams, pagrindiniu įrankiu ir neatremiamu argumentu šiame visuomenės skerspjūvyje tampa stiprus aktorių ansamblis. Tačiau scenoje pateikiamas paveikslas nėra džiuginantis peizažas, veikiau atvirkščiai: kalvos ir kalvelės, kurias paprastai įsivaizduojame kalbėdami apie Tėvynę, čia virsta iškilusio parketo kauburėliais, struktūrinės investicijos – atmestinu euroremontu (scenografė Justyna Elminowska), patriotizmas – nacionalizmu, giminės susiėjimai – rietenomis, šeima – tragedijų šaltiniu, jau nekalbant apie priklausomybes ir jų pasekmes. Toks tamsių spalvų, stambių potėpių Lietuvos portretas glumina, liūdina, verčia jam priešintis, bet neleidžia išsisukti nepažvelgus į veidrodį.