Gintaras Varnas
„Sombras”. D. Stankevičiaus nuotrauka
Režisierius, pedagogas Gintaras Varnas (g. 1961) priklauso pirmajai nepriklausomos Lietuvos režisierių kartai. Režisūros bakalauro, magistro ir meno aspirantūros studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tiesa, dar iki teatro studijų yra dirbęs scenos darbininku, taip pat režisieriaus padėjėju Lietuvos rusų dramos teatre ir Kauno valstybiniame dramos teatre (šiuo metu Nacionalinis Kauno dramos teatras).
1988 m. Varnas įkūrė ir ketverius metus vadovavo precedento Lietuvoje neturėjusiam „Šėpos teatrui“ – politiniam lėlių teatrui, pasižymėjusiam efektyvia grotesko kalba. Nuo 1989 m. dirba kaip laisvai samdomas režisierius Lietuvoje ir užsienyje. 2004–2007 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovu, o 2007 m. Vilniuje įkūrė nepriklausomą teatrą „Utopia“, kuriam vadovauja iki šiol. G. Varnas yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, dėsto vaidybą ir režisūrą.
Varnas yra sukūręs penkias dešimtis dramos ir operos spektaklių. Jo stilių formavo įsimintinos ir neretai ekscentriškos Federico Garcíos Lorcos, Pedro Calderóno de la Barcos ir Alberto Camus kūrinių interpretacijos. Bene artimiausia jam – baroko estetika, jungianti rafinuotą vizualinę raišką su metafiziniais sceninės realybės sluoksniais. Režisieriaus kuriamoms šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijoms (Jean-Luc Lagarce, Marina Carr, Dea Loher, Martin McDonagh) būdingas siekis vengti brutalumo, o tamsiąsias žmogiškosios asmenybės sritis tirti poetiniais koliažais.
Režisieriaus spektakliai rodyti Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Kanadoje ir JAV. G. Varno kūryba įvertinta įvairiomis premijomis ir apdovanojimais, tarp kurių ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2005) bei net keturi Auksiniai scenos kryžiai (2004, 2005, 2009, 2015).
Vienas naujausių G. Varno spektaklių – Kauno nacionaliniame dramos teatre sukurtas „Sombras“ (2019, koprodukcija su teatru „Utopia“). Spektaklio dramaturginis koliažas sudėliotas iš Garcíos Lorcos tekstų, italų dramaturgo Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“ ištraukų ir Antoine’o Artaud bei Salvadoro Dali idėjų ir pasisakymų. Šis spektaklis – tai kelionė į teatro pasaulį, kuriame susipina magija ir kasdienybė, realybė ir mistika, tikrovė ir iliuzija, melas ir tiesa, gyvenimas ir mirtis. Autocitatų persunktame spektaklyje (čia galima atpažinti ankstesniems jo spektakliams kurtas scenografijos ir kostiumų detales, lėles, tekstus, muziką ir net personažus) režisierius permąsto teatro paskirtį ir prigimtį, kritiškai žvelgdamas į šiuolaikinio teatro raidos kryptis, tačiau nepamiršdamas ir jo magijos.