Tomas Vaiseta (g. 1984) studijavo žurnalistiką ir jau buvo tapęs žinomu žurnalistu, tačiau nusprendė, kad ši veikla jam per lengva ir per vienaplanė, taigi ėmėsi rašyti disertaciją istorine tematika. Tyrinėdamas nuobodulį vėlyvuoju sovietmečiu ir kitas susijusias temas (ypač studijuodamas sovietmečio psichiatriją) užsitarnavo reputaciją kaip rimtas, įžvalgus ir svarbus sovietinės visuomenės tyrėjas. Tačiau vos apsigynęs disertaciją pasuko dar į kitą lauką – į grožinę kūrybą. Pirmąjį apsakymų rinkinį akivaizdžiai paveikė moksliniai nykios, depresyvios ir prispaustos sovietinės kasdienybės tyrinėjimai. O romanas, panašu, remiasi labiau asmenine nei moksline patirtimi. Sunku pasakyti, kuri iš jo knygų geresnė, – jos labai skirtingos. Ateityje laukiame kitų staigmenų.

Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 232 p.

Neapsigaukite pavadinime nugirstu žymiosios frazės „ten ir atgal“ aidu. Romane – nieko vaikiška, žaisminga ar fantastiška. Jį sudaro dvi dalys. Pirmojoje mums pristatomas pagrindinis veikėjas ir jo aplinka, kuri iš esmės atrodo turinti daug ką bendra su pačiu autoriumi. Jaunas doktorantas, kelionių ir meno gerbėjas, mergina, netrukus tampanti jo sužadėtine, ir visa perimanti bloga nuojauta. Nesenas Rusijos ir Ukrainos konfliktas atneša vis augančią karo grėsmę. Tačiau antroji dalis – ne tai, ko tikėtumeisi. Orfėjas ir Euridikė pasikeičia vietomis. Pagrindinis veikėjas staiga atgula į neaiškios ligos patalą ir leidžia laiką ganydamas debesis ir jausdamasis žeminančiai bejėgis. O jo sužadėtinė kartu keliauja į pragarą ir pasilieka prie jo ir sveikatoje, ir ligoje.