Agnė Žagrakalytė (g. 1979) debiutavo 1996 m. ir dar prieš išleisdama savo pirmąją knygą Išteku (2003) jau buvo sulaukusi pripažinimo kaip rašytoja. Kaip poetė ji labai moteriška, nors jei pavadinama feministe, jai sukyla prieštaringi jausmai. Moterystė, įskaitant moters seksualumą (bet juo neapsiribojant), – ryškiausia jos poezijos tema, tačiau tai ne deklaratyvu, o tyrinėjama, apmąstoma. Turbūt linksmiausia Lietuvos poetė: jos stilius visuomet šmaikštus ir ironiškas, nors kartais ir priartėja prie juodojo humoro, sarkazmo ir šiurkščių patyčių. Jos eilėraščių moteris – labai jusli, kūniška būtybė, kuri jaučia savo aplinką, tačiau moterų atžvilgiu demonstruoja konkurenciją ir žaismingai kamuoja vyrus.

A. Žagrakalytė pagal profesiją mokytoja, tačiau daugiausia dirbo kultūrinių ir jaunimo leidinių redaktore. Nuo tada, kai su šeima persikėlė į Briuselį, tapo motina visu etatu, tačiau vis dar rašo. Antrasis jos eilėraščių rinkinys išleistas 2008 m., trečiasis – 2017 metais. Jos eilėraščiai spausdinti 2010 m. anglakalbiame rinkinyje Meninis klonavimas (vertė Jonas Zdanys). Pradėjo rašyti trumpas esė Lietuvos kultūrinei spaudai. Yra išleidusi du romanus.

Eigulio duktė: byla F 117. Vilnius: Tyto alba, 2013. – 573 p.

Pirmasis A. Žagrakalytės romanas – milžiniškas, be to, medžiaga įspūdingai ištirta. A. Žagrakalytė iš esmės pasakoja savo pačios šeimos sagą – 200 metų istorijos. Romano centre – Juozas Žagrakalys, tikras teisinininkas ir kultūrinė tarpukario Lietuvos figūra. Romane pateikiamos ištraukos iš jo dienoraščių ir literatūrinių bandymų. „Eigulio duktė“, minima pavadinime, – kita tikra vieša figūra, Juozo šiltų jausmų objektas Antanina Čeilytkaitė. Jų istorijos „o kas, jeigu“ gražiai apsiveja XX a. istorijos negandas ir netektis – lyg vijoklis aplink obelį. Obelys šioje knygoje labai svarbios. Kai skaitai, net atrodo, kad užuodi obuolius.

Instituto finansuotų vertimų sąrašą galite rasti čia