Jolita Skablauskaitė (1950–2018) pati buvo ne mažiau paslaptinga nei jos romanai. Įgijo meno istorikės išsilavinimą ir net svajojo tapyti, tačiau pasirinko rašymą. Bet po rašytojos kauke įžvelgti tapytoją ne itin sunku. Buvo užsidariusi – ne tokia, kurią sutiksi literatūriniame renginyje bendraujančią su kitais rašytojais. Jos laikas pasiskirstydavo tarp mažyčio buto Vilniuje (ten nebuvo įmanoma rašyti) ir namo su sodu šiaurės Lietuvos kaime (ten kūryba liedavosi laisvai). Stilius labai maginis, siurrealistiškas, mitologiškas, archetipinis. Kaip ir ji, jos personažai kažkuo raganiški. Nebuvo labai gera savo kūrybos propaguotoja, bet ją vis tiek galima laikyti viena įdomiausių Lietuvos rašytojų.

Sado sindromas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 472 p.

Populiariausias J. Skablauskaitės romanas; itin daug dėmesio susilaukė, kai pakliuvo į Metų knygos apdovanojimo trumpąjį sąrašą. Interviu rašytoja teigė, kad tik du romanus parašė ne „iš įkvėpimo“, o „iš siaubo“, ir Sado sindromas – vienas jų. Pasakotojas ir pagrindinis personažas – dizaineris Albanas (kartais – Bernardas, Benas), atliekantis daugelį vaidmenų – vilioja, kuria, rūpinasi, patiria mistiškus nutikimus. Tačiau pagrindinis klausimas toks: kiek jame blogio, kiek jis smukęs? Skirtingų moterų procesija atrodo beveik archetipinė ir primena cirką. Yra alchemijos ir okultizmo; daugybė alkoholio, dar daugiau sekso; didžiąją knygos dalį sudaro haliucinacijos.