Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Giedra Radvilavičiūtė

Giedra Radvilavičiūtė_IN_Vladas Braziūnas

Giedrą Radvilavičiūtę (g. 1960) reikėtų vadinti viena madingiausių Lietuvos rašytojų. Skamba keistai, kadangi ji yra ir nuožmi prastos kokybės literatūros, jos gausos kritikė, nevengia pasisakyti apie aukštąją skaitymo kultūrą. Trumpai dirbo literatūros mokytoja, atliko mokslinį darbą JAV, o 1990 m. kultūrinėje spaudoje ėmė publikuoti esė. Galima sakyti, kad ji yra modernios lietuvių eseistikos, kuri šiuo metu yra populiariausias prozos žanras Lietuvoje, motina, ir mažai kas prilygsta jos suvaldytam stiliui ir tekstų struktūrai. Jos esė aprašomos kasdienės patirtys, kurios, tarsi pamojus burtų lazdele, virsta neįtikėtinu spektakliu. Dažnai pasisako apie moterų situaciją ir kvestionuoja įvairius kultūrinius ir socialinius stereotipus, susijusius su moterimis. Aistringa Vladimiro Nabokovo kūrybos gerbėja. Stilius atviras, asmeniškas.

Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. Vilnius: Baltos lankos, 1-oi laida 2010, 2-oji laida 2015. – 312 p.

Antrasis G. Radvilavičiūtės esė rinkinys 2011 m. pakliuvo į Metų knygos apdovanojimo trumpąjį sąrašą, o 2012 m. laimėjo Europos Sąjungos literatūrinę premiją. Šiek tiek tęsia pirmojo rinkinio temas ir nuotaiką. Pagrindinė veikėja (jei galima sakyti, kad eseistikoje matome veikėjus) – vieniša pagyvenusi moteris. Tačiau pirmajame rinkinyje vyrų ir moterų santykiai buvo aptariami tiesiogiai, o ši knyga aptakesnė, joje labiau pabrėžiama vienatvė, ne santykiai. Vienatvės bijomasi, geidžiama, jos neįmanoma pasiekti. Pagrindinę temą papildo platus kitų temų spektras – lengvai atpažįstamos nuorodos į nykią kasdienybę, nuo prekės ženklų iki Holivudo žvaigždžių. Visa tai atskleidžia asmeninį požiūrį į visuomenę ir jos problemas. Recenzijose pastebima, kad dėl to knygą lengva skaityti ir ji labai populiari. Bet tai nėra „populiarioji“ literatūra. Stilius ir sudėtingas, ir meistriškai suvaldytas – eseistikos primadona rašo vis geriau.