Ričardas Gavelis (1950–2002) – legendinė Lietuvos literatūros figūra. Studijavo teorinę fiziką, buvo paskirtas dirbti (kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje) mokslo populiarinimo žurnale, kur atrado gebėjimą rašyti. Debiutavo 1976 m. ir po to išleido kelis apsakymų rinkinius. Svarbiausias kūrinys, romanas Vilniaus pokeris, išleistas 1989 m. – pačioje nepriklausomybės aušroje. Jame kiauriai skrodžiama žiauri sovietinė sistema bei jos palaužtas žmogus. Vėlesniuose R. Gavelio romanuose tęsiama skilusios posovietinio žmogaus tapatybės tema, greta kurios vis aiškiau išnyra dar viena – Vilniaus miesto vaizdavimas, netgi peraugantis į personifikaciją.

Įdomu, kad R. Gavelis dar būdamas gyvas nebuvo apdovanotas jokia literatūrine premija, nors yra neabejotinai svarbiausia ir įtakingiausia 10 dešimtmečio literatūrinė figūra. Vis dar laikomas pavyzdiniu ankstyvojo posovietmečio „perėjimo rašytoju“.

Vilniaus pokeris. Vilnius: Vaga, 1-oji laida 1989, 2-oji laida 1990; Vilnius: Tyto alba, 3-ioji laida 2000, 4-oji laida 2011. – 523 p.

Knygoje pasakojama apie žmogų, didžiąją XX a. dalį gyvenusio Lietuvoje: vaikystė nepriklausomoje ikikarinėje respublikoje, tada – sovietų okupacija, kovos už laisvę, tremtis, galiausiai – metai prieš pat nepriklausomybę. Pagrindinį personažą sistema persekioja tol, kol beveik sunaikina, bet jis išlaiko gebėjimą stebėti ir analizuoti. Tai romanas ne tiek apie pasipriešinimą sistemai, kiek apie bevardį, nesužeidžiamą, metafizinį blogį. Jame – sapnai ir košmarai, vizijos ir klajonės po praeitį ar fantazijas. Dekonstruojami tiek Blogio imperijos, tiek patriotizmo mitai. Galiausia keli kiti personažai trumpai iš naujo perpasakoja tą pačią istoriją ir paaiškėja, kad vienos bendros tiesos nėra.

Vos išleista, knyga laikyta šokiruojančia dėl sekso ir smurto scenų. Tas efektas jau gerokai priblėsęs, bet romanas vis dar laikytinas vienu svarbiausių lietuvių literatūros tekstų. Išverstas ir į anglų kalbą (vertėja Elizabeth Novickas).