Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) karjera buvo ilga ir įspūdinga. Debiutavo kaip poetas 1962 m. ir turbūt vienintelis iš savo kartos pirmojoje knygoje nekeliaklupsčiavo prieš sovietų režimą. Kažkokiu būdu visada sugebėjo jam priešintis – dažnai daug atviriau ir akivaizdžiau, negu būtų atrodę įmanoma. Bet sykiu išvengė persekiojimo ir pažeminimo, buvo nuolatos publikuojamas. Netgi buvo narys tarybos, kuri 1991 m. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, – tuo metu labai svarbus viešasis asmuo.

Vienas iš tų retų senosios kartos poetų, kurie prisitaikė prie naujų sąlygų ir paskelbus nepriklausomybę toliau rašė gerai vertinamą poeziją. Publikavo esė rinkinį ir memuarus, sulaukusius didžiulio populiarumo ir buvo išrinkti Metų knyga. Apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, neabejotinai vienas labiausiai verčiamų Lietuvos poetų, kurio kūryba pasirodžiusi 14 kalbų, tarp kurių – rusų, anglų, švedų, prancūzų.

Kukučio baladės.  Vilnius: Vaga, 1-oji laida 1977; 2-oji laida 1986; 3-ioji laida 2012. – 155 p.

Penktoji ir žymiausia M. Martinaičio knyga, net įgijusi kultinį statusą. Nėra visiškai aišku, ar Kukutis – vardas, pavardė ar pravardė, tačiau tai personažas, netgi tipažas – „mažas žmogelis“. Jis kaimiškos mąstysenos, jį nuolat trikdo problemos, kurių iškyla, kai senoji kaimiškoji gyvensena susiduria su naujumu ir modernumu. Kai kuriuose eilėraščiuose režimo kritiką ir aklas pastebėtų – ne veltui eilėraščiai apie Kukutį laikomi geriausiais, sėkmingiausiais Ezopo kalbos pavyzdžiais. Tačiau, kaip ir visas tikras menas, Kukutis išlaikė laiko išbandymą ir turi daug ką pasakyti šiuolaikiniams skaitytojams, galintiems mažiau žinoti apie socialines ir politines sąlygas, kuriomis šios baladės parašytos. Eilėraščiai be galo populiarūs kaip mokslinės analizės medžiaga.