Jurgis Kunčinas (1947–2002) – vis dar vienas populiariausių Lietuvos rašytojų. Buvo labai produktyvus, rašė pusiau fikcinius autobiografinius apsakymus (romano ilgio ir trumpesnius). Išleido keletą poezijos knygų (taip pat poezijos vaikams) ir keletą negrožinės eseistikos rinkinių. Talentingai vertė iš vokiečių kalbos. Gyvenime ir darbe buvo pagarsėjęs gebėjimu įžiūrėti grožį kasdieniškume, net purve, humoro jausmu, kartais net kandžiu, tačiau dažniau – verčiančiu kvatotis, o tai lietuvių literatūroje gan reta. Gerbiamas ir mėgstamas dėl savo arkliuko – gerai žinomų vietų ir miestovaizdžių aprašymo (paprastai tai Vilnius, bet kartais ir jo gimtasis Alytus), už tai, kad paverčia juos kažkuo, kas savaime romantiška ir gražu. J. Kunčinas taip pat yra vienas gausiausiai verčiamų Lietuvos rašytojų: jo kūrybos galima rasti lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbomis. Dažnai girtus jo personažus valkatas norisi lyginti su Charleso Bukowskio ir bitnikų kūryba.

Tūla. Vilnius: Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1-oji laida 1993; Vilnius: Tyto alba, 2-oji laida 2007; Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 3-ioji laida 2013. – 254 p.

Kiekvieno Lietuvos dailės studento ir studentės mėgstamiausia knyga. Bastydamasis po senas sovietinio Vilniaus gatveles, bevardis pasakotojas geria, stumia laiką ir skęsta prisiminimuose apie savaitę, praleistą su Tūla – mergina, kurią buvo beviltiškai įsimylėjęs, tačiau neteko. Prisiminimai – vienintelis svarbus dalykas šiame šiaip jau beprasmiame, nudrengtame ir alkoholio persunktame pasakotojo gyvenime. (Pasakotojas ir pats yra literatūrinis tipažas – sovietinės visuomenės intelektualas valkata, kaip kartą buvo pavadintas kritikų.)

Romaną sudaro trys sluoksniai. Tai istorija apie likimo vienas kitam skirtus mylimuosius ir nepasiekiamą, neįmanomą bei neįtikėtiną, tik įsivaizduojamą meilę. Pati Tūla visoje knygoje neištaria nė žodžio. Tai meilės daina Vilniui, kuris švelniai mirguliuoja prieš pavandenijusias alkoholiko akis. Taip pat – puikus socialinis komentaras apie išsilavinusio, kūrybingo žmogaus, kuris nepritaria režimui ir todėl neturi vietos visuomenėje, padėtį vėlyvuoju sovietmečiu.