Pagal išsilavinimą Donaldas Kajokas (g. 1953) – fizinio lavinimo mokytojas, tačiau iš tiesų daugelį metų dirbo Nemuno, svarbiausio kultūrinio leidinio Kaune, literatūrinės dalies redaktoriumi. Kaip kūrėjas debiutavo 1980 m. ir yra išleidęs 14 knygų. Dauguma jų – poezijos, ir tai vieni iš gražiausių lietuviškai parašytų eilėraščių – gryni, tikslūs, ramūs, spaudžiantys širdį. D. Kajokas seniai domisi rytų religijomis ir filosofija, daugiausiai budizmu, ir visa tai labai stipriai veikia jo kūrybą. Jis tikras pasaulio bei kiekvienos jo detalės grožio, simetrijos dainius. Pastaraisiais metais rašo trumpąją prozą ir esė, kurias dažnai publikuoja kultūrinėje spaudoje ir kurios sudėtos keturiose knygose. Taip pat yra išleidęs du romanus, o bendradarbiaudamas su bendraminčiu fotografu Romualdu Rakausku – fotografijos knygą su poetiniais komentarais (arba: poezijos knygą su fotografijomis).

Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Vilnius: Tyto alba, 2012. – 277 p.

Gabrielius, trisdešimtmetis programuotojas, netenka brolio ir gedėdamas išsikrausto į seną dvarą ant ežero kranto. Dvare nėra nei telefonų, nei kompiuterių ar mašinų, bet taip pat – jokių sienų ar langų. Šeimininkė ponia M renka įspūdingus ir šiurpius pasaulio istoriją menančius trofėjus. O ežere gyvena banda anattas – „nebūtybių“, kurių kartais neatskirsi nuo būtybių.

Jei sakytume, kad romanas fantastinis ar siurrealistinis, tik jį supaprastintume. Jis ir tai, ir tai, ir dar mitologinis, archetipinis (sudėtingų žodžių sąrašą galima tęsti). Tačiau skaitant jį didžioji dalis atrodo ne kaip romanas, o kaip romano ilgio eilėraštis – ir ne bet koks, o tiesioginis D. Kajoko poezijos tęsinys. Knygą, nors ji gali pasirodyti sudėtinga ir paini, skaityti smagu, ir ji nesunkiai išpopuliarėjo.