Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Andrius Jakučiūnas

Andrius Jakučiūnas_IN_Vladas Braziūnas_JB

Andrius Jakučiūnas (g. 1976) – turbūt ryškiausia kylanti žvaigždė šiuolaikinėje elitinėje Lietuvos literatūroje. Studijavo klasikines kalbas ir dirbo mokytoju, bet vėliau ši darbą metė, norėdamas atsidėti rašytojo karjerai. Debiutavo 1999 m. (vos metai nuo tada, kai baigė universitetą) apsakymų rinkiniu Sokrato gyvenimas ir mirtis. Vėliau išleido du romanus – Servijaus Galo užrašai (2005) ir Tėvynė (2007), tačiau didžiausiu jo literatūriniu pasiekimu laikytina Lalagė (2011). Rašymo stilius dailus, sunkus ir sudėtingas, rašo ilgais, painiais sakiniais. Pasakojimai fragmentiški, beveik visuomet liudijantys jo klasikinį išsilavinimą ir erudiciją. Pagal temas kūryba skyla perpus. Labai stiprus autorefleksijos, netgi hermetiškumo dėmuo, tačiau kūryba taip pat itin sociali, joje labai giliu lygmeniu aptariami įvairūs šiuolaikinio gyvenimo aspektai.

Jakučiūnas, rašytojas visu etatu, pastaraisiais metais apdovanotas daugybe literatūrinių premijų ir jau tapęs žinoma, vieša figūra – dažnai rašo žiniasklaidoje kultūrinėmis, socialinėmis, netgi politinėmis temomis. Tokio rašymo rezultatu tapo satyrinis rinkinys #Utopijos (2017) – eseistikos knyga, kur skaitytojams nesunku apsigauti ir patikėti rimtu, tikrovišku balsu, kuris čia pat pasirodo besąs įmantrus absurdas.

Lalagė. Vilnius: Tyto alba, 2011. – 233 p.

Knyga, paprastai apibūdinama kaip „apsakymų vainikas“, prasideda nuo 121 puslapio, bet tai ne techninis brokas. Atrodo, pasakotojas – autoriaus alter ego (šią mintį skatina ir tai, kad ant viršelio – autoriaus portretas; veido nesimato, bet išduoda charakteringoji kaklaskarė). Erdvė apribota – vienas kambarys, kuris gali būti (nors gali ir nebūti) tik pasakotojo vaizduotėje. Atrodo, kad pasakotojas tuo pat metu ir rašo istoriją, ir joje dalyvauja. Pagrindinis istorijos personažas – tarnaitė, kurios vardas nėra svarbus (nors galėtų būti ir Lalagė). Atrodo, kad ji viską valdo – bet neaišku, nei kaip, nei kodėl.

Daugelis kritikų šią knygą apibūdino kaip sudėtingą, net kankinamą skaitymą, tačiau visi ir visos sutaria, kad ji labai griežtai suveržta ir kad rašymas labai profesionalus. Tai nuodugni rašymo proceso ir literatūrinės kūrybos apskritai studija. Nedaug kas priskirtų save prie šios knygos gerbėjų – yra nuomonių, kad kartelė pernelyg aukšta, tačiau kiekvienas sutiktų, kad tai didelis Lietuvos literatūros pasiekimas. Yra nuomonių, kad ji apskritai nesusijusi su lietuvių literatūros tradicija – o tai, bent šiuo atveju, veikiausiai komplimentas.