Piešiu ne tik vaikams, piešiu ir suaugusiems. Piešiu nuo vaikystės – labai gerai atsimenu, kai gilioj vaikystėj paprastu pieštuku nupiešiau kažkokį žmogutį ir staiga pamačiau, kad jis tarsi gyvas, tarsi judantis erdvėje, nustebau ir nudžiugau, išsikirpau jį iš lapo ir saugojau. Iki šiol atsimenu tą jausmą, jausmą piešti ir jausti piešimo smagumą.

Piešdama konkrečiai knygai visada jaučiu, kad iliustracijos bus griežtai vertinamos vaikų akimis – mano vyriausiam sūnui dabar 8 m. ir jis yra labai kritiškas vertintojas! Negali neteisingai pavaizduosi kokio nors namo ar krūmo, ar nuotaikos vaiko veide, o kad būtų taip, kaip reikia, tenka paplušėti. Kartais ir 10 piešinių juodraščių nukeliauja į šiukšlių dėžę, kol išgaunu reikiamą nuotaiką ar judesį. Nors, kita vertus, patys geriausi piešinukai yra tie, kurie pavyksta iš pirmo karto, jie tarsi nusileidžia iš dangaus: aš tik laikau pieštuką ir gaudau nuotaiką! Ir štai, prašom.

2001 m. Lietuvos knygos meno konkurso „Gražiausios metų knygos” premija už knygą „Maldos iš Nojaus Arkos”, Vilnius, Lietuva.

2004 m. Lietuvos knygos meno konkurso „Gražiausios metų knygos” diplomas už knygą „Pelytė Sidabrytė”, Vilnius, Lietuva.