Dolomitinėse Alpėse, Italijos Pietų Tirolio regione įsikūrusiame slėnyje prasidėjusioje dešimtoje Val Gardenos šiuolaikinio meno bienalėje (vietine Ladin kalba – Biennale Gherdëina) pristatomi Augusto Serapino, Andriaus Arutiunian ir Eglės Kulbokaitės bei Dorotos Gawędos dueto kūriniai.

Lietuviai – tarp 28 iš viso pasaulio surinktų menininkų, kurių darbus bienalės kuratorius Samuelis Leuenbergeris suvienijo po „(Ateities) rojaus sodų“ koncepcija. Nuo gegužės 30 d. iki rugsėjo 13-osios vyksiančios bienalės kūriniai išdėstyti dviejuose slėnio miestuose – Ortisei, San Cristina ir ant Pilat šlaito.

Ryškių Lietuvos menininkų pristatymas – Lietuvos kultūros instituto su Lietuvos kultūros atašė Italijoje bei Lietuvos ambasados Italijoje įgyvendinamos programos Lietuvos kultūra Italijoje 2025-2026 m. dalis. Lietuvos prisistatymas Val Gardenoje prasidėjo nuo tiriamųjų vizitų į Lietuvą – bienalės organizatoriai išsamiai susipažino su Lietuvos šiuolaikinio meno lauku ir pasirinko kūrėjus. Praėjusiais metais bendra ekspozicija pažymėta ir Val Gardenos bei Kauno bienalių partnerystė.

Pasak bienalės kuratoriaus ir „(Ateities) rojaus sodų“ koncepcijos autoriaus S. Leuenbergerio, įsivaizduoti sodą kalnuose yra ir neįtikėta, ir būtina. „Neįtikėtina, nes mūsų kultūrinėje vaizduotėje sodas dažniausiai iškyla kaip pamatuotos gausos vieta: augimo, apsaugos ir puoselėjimo užuovėja; teritorija, kurioje žmogaus ketinimai susitinka su natūraliu gamtos gyvybingumu ir, bent jau laikinai, atrodo, jį formuoja. Būtina, nes kalnuotame kraštovaizdyje, tokiame kaip Val Gardena, kur aukštis, atšiaurumas, nenuspėjami orai ir trumpas vegetacijos sezonas nuolat primena apie kultivavimo ribas, pati sodo idėja nebėra savaime suprantama. Čia sodas negali būti tiesiog dekoratyvus, taip pat jis negali lengvai palaikyti visiškos kontrolės fantazijos. Jis tampa kažkuo trapesniu ir skubesniu: derybomis su aplinkybėmis, rūpesčio choreografija, prisitaikymo, nuolankumo ir atkaklumo studija.“

Kuratoriaus pakviesti menininkai įdėmiai įsiklausė į slėnį, jo žmones, jo ritualus, architektūrą bei istorijas, urbanistinį poveikį gamtai ir daug daugiau.

Dekonstruotas tvartas, CERN laboratorijos aliuminis ir juodasis ateities dievybių pokylis

Žiemą – slidinėtojų, o vasarą – klajotojų po kalnus pamėgtame Val Gardenos slėnyje išsibarstę bienalės darbai iš žiūrovų reikalauja ne tik smalsumo, atvirumo šiuolaikinio meno formoms ir jo dialogui su įspūdinga gamta bei unikalia vietos kultūrine tradicija, bet ir fizinės ištvermės: Ortisei ir San Cristinoje esantys kūriniai apeinami gana paprastai, tačiau ant Pilat slėnio pasklidusios instaliacijos pasiekiamos lipant į pakankamai statų kalno šlaitą.

Didelio mastelio instaliacijas, naudojančias medžiagas ir architektūrinius elementus, paimtus iš vietos istorinio, kultūrinio bei politinio konteksto kuriantis Augustas Serapinas į Ortisei miestelio pakraštį perkėlė tradicinį rąstinį namelį iš Saltrijos – gretimo slėnio, tam teko pasitelkti ir malūnsparnį. Pasak menininko, jis ieškojo būtent tokio pastato, kuris jau buvo planavo nugriauti. Bienalė – tarpinė jo būsena, pagal tradicinę technologiją išmontuotas ir sugrupuotas tvartas čia lauks kelionės į Lietuvą. „Rąstinė architektūra pasižymi tuo, kad ji gali būti išrinkta, perrinkta. Man tai yra kaip dalių rinkinys, kuris gali būti perkurtas į kitas struktūras. Aš šį pastatą bandysiu perrinkti ir veikiausiai sujungti su lietuvišku tvartu“, – pasakojo menininkas.

Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gawęda senajame Ortisei viešbutyje „Hotel Ladinia“ pristato konkrečiai šiai erdvei sukurtą instaliaciją, jungiančią skulptūrą, garsą ir šviesą. Serijos „Dead Ringer“ skulptūriniai darbai, kuriuos sudaro rasti aliuminio objektai iš CERN laboratorijos Ženevoje ir muilu apdorota mediena, patalpinti erdvėje, kur skamba polifoninis dainavimas. Pasak menininkių, instaliacijos garsinė kompozicija yra sukurta su polifoninio dainavimo grupe „Isokratisses“, kuri tęsia tarp Graikijos ir Albanijos esančio regiono tradiciją. Čia skamba lopšinių, raudų ir meilės dainų sluoksniai, kuriuos veria specialiai sukalibruota šviesa.

Andrius Arutiunian  bienalėje pristato specialiai užsakytą instaliaciją „Juodasis pokylis“, kuri skleidžiasi blausiai apšviestoje medinėje Gardenos muziejaus (Museum Gherdëina) teatro salėje. Pasak autoriaus, šis darbas yra pastaruosius keletą metų kuriamos požeminio, anapusinio pasaulio versijas tyrinėjančios serijos dalis. „Požeminis, anapusinis pasaulis čia yra tam tikra erdvė, kur mes projektuojame savo troškimus ekonominiu, politiniu ir kultūriniu požiūriu. Tai yra erdvės, kur susiduria skirtingų tautų, skirtingų kultūrų utopinės vizijos“, – teigė menininkas.

„Juodasis pokylis“ yra tarsi dvasių priėmimo erdvė: instaliacijos centre yra stalas, kurio paviršių dengia požeminių pasaulių ikonografija. Skulptūrą gaubia bitumas (geologinis reliktas), o monetų, laidojimo indų bei kapaviečių sienų motyvai generuoja naują ikonografiją – iš požemio kosmologijų sudėliotas spekuliacines ateinančio pasaulio dievybes. Šalia skulptūros rodomas vaizdo kūrinys „Leta“ (Lethe) lankytoją panardina dar giliau į instaliacijos spekuliacinę logiką. Erdvę apgaubia keturių kanalų garso kūrinys – iki septintadalio savo pradinio tempo sulėtintas transo takelis, iš kurio pašalinti aukštieji dažniai ir kuris yra suderintas požeminiam skambesiui.