Svarbiame Paryžiaus regiono meno centre pristatyta tapytojų Ganusauskaitės ir Paukštelio kūryba
Organizatorių parengta informacija, teksto autorė Raminta Jurėnaitė
Rugsėjo 12 d. – spalio 4 d. Paryžiaus meno centre „Poush“ vyko dviejų Lietuvos tapytojų paroda „Disonansai“, kuruojama kuratorės dr. Ramintos Jurėnaitės. Victor Paukštelis (g. 1983) ir Mykolé Ganusauskaitė (g. 1987) iš Lietuvos su dviem POUSH rezidentais video menininke June Balthazard (g. 1991) ir kompozitoriumi, pianistu Richard Sears (g. 1987) bendroje parodoje plėtojo disonansų temą. Disonansas – dermės nebuvimas galėtų būti viso mūsų laikmečio simbolis. Tačiau skirtumas tarp disonanso ir konsensuso mene, kaip ir visose kitose taip pat yra sąlyginis, nors ir svarbus. Tokius netikėtus disonansus, griaunančius normas ir išlaisvinančius vaizduotę, sukurė šių keturių menininkų buvimas šalia.
Mykolé Paryžiaus žiūrovą nukelia į paslaptingą potvynio apsemtą mišką Nemuno deltoje. Menininkė šį Vakarų Lietuvos kraštivaizdį apibūdina kaip „žemę tarp dangaus ir vandens, kur žemės mažiau nei dangaus ar vandens.“ Pavasarį gamta čia atbunda kaip grėsmė. Nesustabdomai plūstančius vandenų ir jais plukdomų ledo lyčių stichijai priešinasi tik didžiuliai seni medžiai. Jų tarsi suakmenėję tamsūs kamienai šakomis remiasi į dangų, o šaknys plačiai išsiraizgo vandenyje.
Apsemtame miške Mykolé plaukiojo baidare ir taip vėliau į kompozicijų perspektyvą integravo lėtą judėjimą vandens paviršiumi ir žiūrėjimo rakursus iš apačios ir šono. Svarbus vaidmuo šiame peizaže skiriamas spalvai ir kintančiai šviesos galiai. Mykolé pasakoja: „kai atplauki – juoda ir tik po to oranžinė spalva. Tik išsisklaidžius juodumai išryškėja medžiai, iki tol matai tik jų atspindžius vandenyje.“
Mykolé nuosekliai tapo tik peizažus. Iš stebėjimo, analizavimo, fotografavimo ir eskizų gamtoje vėliau studijoje kuria didelius apibendrintus paveikslus, kuriuose tolygus vaidmuo tenka architektoniškai erdvės struktūrai kaip ir emocionalioms spalvoms. Paryžiuje École nationale Supérieure des Beaux Arts tapybą studijavusi menininkė jau tada pradeda remtis Georges Perec veikalu „Espèces d’espaces“.
Netrikdomos pirmapradės gamtos Mykolés „Apsemto miško“ paveikslų įvaizdžius June Balthazard video filme „Le baiser du silure“ pakeičia komplikuoti žmogaus ir aplinkos santykiai. Menininkė savo kūrinyje įtikinamai ir nuotaikingai sukryžmina dokumentinio filmo žanrą su simboliniais ir fiktyviais vaizdiniais. Romantiškas ir meditatyvus pasakojimas palaipsniui atsiskleidžia kaip ekologinių pavojų analizė ir filosofiniai apmąstymai apie žmogaus ir gamtos sambūvį. Veiksmas vyksta Šiaurės Prancūzijoje, kalnakasybos nualintame kraštovaizdyje. Čia vandens telkinyje plaukiojantis didžiulis šamas – invazinis gyvūnas. Žvejo ir šamo susidūrimui menininkė suteikia metaforišką prasmę. Geidžiamas laimikis pavirsta sunkia našta. Už kadro vaizdus komentuojantys žvejo, mokslininko ir poeto tekstai pateikia prieštaringus požiūrius į tą pačią situaciją.
Victor Paukstelis pasirenka visai kitą kelią užmegzdamas dialogą su praeities meistrų kūriniais. Jam – tai būdas plėtoti universalias heroizmo, galios, pašaukimo, mirties ir laikinumo temas. Šiam tikslui menininkas pasitelkia antrinę realybę – paveikslų reprodukcijas, fotografijas bei tapo modelius iš natūros. Savo tapybos darbais jis apeliuoja į žiūrovo erudiciją ir intuityviai funkcionuojančią kolektyvinę atmintį.
Žinomam pianistui, atliekančiam klasikinę muziką taip pat ir tapyboje praeities meistrų paveikslų interpretavimas yra saviraiškos sudėtinė dalis. Ypač svarbi jam Édouard Manet tapyba, įkvėpusi paveikslų grupes matadorų ir muzikantų temomis. Paukštelį domina kupinas jaudulio žaismas tarp pakartojimo ir pakeitimo, žavėjimosi ir destrukcijos.
Paveiksluose matadorų tema miego ir mirties būsenos sutapatinamos atskleidžiant būties laikinumą. Fleitininko motyvas slepia autobiografines užuominas. Menininkas kilęs iš giminės, kurios jau kelios kartos muzikuoja, pats anksti pradėjo mokytis muzikos.
Paukštelis savo paveiksluose realizmą derina su ekspresyviu potėpiu. Figūrų vaizdavimas tuščiame fone kaip ir apsiribojimas pilka, juoda ir balta spalvomis, visoms vaizduojamoms scenoms suteikia neapibrėžtumo laike įspūdį. Perbraukimas plonom kontūrinėm linijom bei ištrynimo pėdsakai kone materialiems vaizdams suteikia trapumo. Praeities ir dabarties susitapatinime išryškėja disonanso įtrūkis.
Parodos atidarymo metu atlikęs savo paties sukomponuotą kūrinį Richard Sears disonansui – vienai iš pagrindinių šiuolaikinės muzikos priemonių – tarsi sugrąžino abstrakčią išraišką pateikdamas savąją šios temos interpretaciją.
