Šių metų gegužės 10 dieną įvyko menininkių Martos Frėjutės, Onos Juciūtės ir Simonos Žemaitytės jungtinės parodos „Collisions“ (liet. – Susidūrimai) atidarymas Neapolyje. Paroda įsikūrė Fizikos muziejuje (it. – Museo di Fisica), kuris priklauso Neapolio Frydricho II-ojo universitetui (it. – Università degli Studi di Napoli Federico II). Tai pirmasis šiuolaikinio meno ir Fizikos muziejaus bendradarbiavimo projektas, kurio metu sukurti ir parodoje pristatomi darbai buvo įkvėpti muziejaus nuolatinės ekspozicijos. Menininkių darbus bus galima pamatyti iki birželio 30 dienos.

Paroda „Collisions“, kuruojama meno istorikės Alessandros Troncone, buvo sukurta siekiant atrasti sąlyčio taškus tarp šiuolaikinio meno ir mokslo, sukurti bendrą pagrindą dialogui, galinčiam pateikti naują požiūrį į šių dviejų disciplinų sąveiką. „Manau, kad toks mokslo bei istorijos muziejų ir šiuolaikinio meno bendradarbiavimas gali naujai pristatyti mokslą ir neabejotinai kviesti permąstyti dabarties žmogaus santykį su istorija ir jos vieta kasdienybėje,“ – apie unikalią parodą bei jos vietą įspūdžiais dalinosi atidaryme dalyvavusi Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

Projekto pradžioje menininkės buvo pakviestos dalyvauti pirmajame tyrimų etape, vykusiame 2023 m. birželį. Šiame etape buvo aplankyti mokslo muziejai Neapolio mieste – visi, priklausantys Neapolio Frydricho II-ojo universiteto gamtos ir fizikos mokslų muziejų centrui (it. – Centro Musei delle Scienze Naturali e Fisiche). Fizikos muziejus, pasak menininkių, buvo pasirinktas dėl jame esančių mus kasdien supančių reiškinių gausos, kurie muziejuje atsiskleidžia per įvairius eksponatus, pristatančius mokslo atradimus bei pažangą istoriniame kontekste.

Tarp daugelio tyrimo fazėje iškilusių temų menininkės sutelkė dėmesį į santykį tarp fizinių reiškinių nematomumo ir objektų kūrimo, skirtų reiškinių vaizdavimui, pasitelkiant rafinuotą estetinę formą ir preciziškumo reikalaujančias amatininkystės technikas. Kūrėjoms buvo svarbi žmogiškumo dimensija mokslo muziejuje, kuriame iš pirmo žvilgsnio yra laikomi šiais moderniais laikais pamiršti ir nebenaudojami įrankiai, kurie vis dėlto yra esminis pagrindas technologinei pažangai. Menininkės ieškojo būdų kaip priartinti stebėtoją prie mokslo objektų pilnos erdvės, parodant jog muziejuje esantys eksponatai iš tiesų kalba apie tai, kaip mokslas buvo matomas žmonių skirtingose epochose.

Šių prestižinių artefaktų stebėjimas leido sukurti naujus objektus, kurie buvo įkvėpti mokslinių įrankių funkcionalumo. Vis dėlto, darbai išlaiko dviprasmišką išvaizdą. Martos Frėjutės (Klaipėda, 1988) skulptūrų sukūrimas buvo įkvėptas optinių reiškinių vaizdavimo, ypač „Torricelli“ lęšio, eksponuojamo muziejuje, veikimu. Šis darbas kviečia ieškoti savitos interpretacijos ir nebūti suklaidintam pirmojo įspūdžio. Pasak menininkės, daugybė muziejuje eksponuojamų objektų iki šiol yra neatpažinti, jų paskirtis yra nežinoma. Onos Juciūtės (Vilnius, 1988) instaliacija, užimanti vieną iš muziejaus eksponavimo vitrinų, žaidžia su muziejuje esančia pagrindinės medžiagos – medžio – idėja (naudoja suakmenėjusį medį ir išlietas kramtomos gumos formas), taip pat su objektuose, skaičiuojančius tūkstančius metų, esančia energija, kuri jungia mokslinį susidomėjimą ir dvasingumą. Galiausiai, Simona Žemaitytė (Kaunas, 1984) parodai sukūrė seriją vaizdo įrašų, kurie buvo filmuoti „Campi Flegrei“ regione, kuriuose menininkė naudojo kameras ir specialius lęšius, pakaitomis rodydama mikroskopinę ir makroskopinę viziją, siekdama papasakoti apie šios teritorijos gyventojų intymų ryšį su vulkanu.

Parodą prodiusavo Vilniuje įsikūrusi kompanija „Artišokai“, bendradarbiaujant su Neapolio universitetu, Fizikos muziejumi, Lietuvos kultūros institutu bei Lietuvos Respublikos ambasada Italijos Respublikoje. Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, remiamas Lietuvos mokslo tarybos, globojamas „Donnaregina“ fondo (it. – La Fondazione Donnaregina).