Niujorko galerijoje „Canal Projects“ atidaryta lietuvių menininkės ir kino kūrėjos Emilijos Škarnulytės personalinė paroda, kurioje pristatoma naujausia menininkės videoinstaliacija „Æqualia“. Sausio 19 d., penktadienį, per parodos atidarymo vakarą E. Škarnulytė su menininke Mayfield Brooks bei palestiniečiu garso kūrėju Omaru Ahmadu sausakimšoje galerijos salėje pristatė specialiai atidarymui sukurtą performansą „Confluence“.

„Æqualia” yra naujausia menininkės E. Škarnulytės instaliacija, sukurta galerijos „Canal Projects“ ir 14-osios Gvangdžu bienalės užsakymu. Pirmą kartą ši instaliacija pristatyta praėjusiais metais vykusioje 14-oje Gvangdžu bienalėje Pietų Korėjoje. Naujausiame savo kūrinyje E. Škarnulytė sujungia mokslinius ir mitologinius elementus – įsikūnija į undinę, vardu Æqualia, kuri plaukia Brazilijos, Manaus vietovėje tekančių baltos spalvos Rio Solimões ir juodos spalvos Rio Negro upių santakoje. Šios dvi upės viena šalia kitos teka visiškai nesimaišydamos bei suformuodamos neįprastą gamtos fenomeną vadinamą „Encontro das Águas“ (liet. Vandenų susitikimas), kurio atsiradimą lemia upių skirtinga temperatūra ir vandens cheminė sudėtis.

Savo kūrinyje menininkė nesudėtingai ištrina ribas tarp žmogaus, nežmogiškojo ir transcendentinio pasaulio, sujungdama mokslinius ir mitologinius elementus į unikalią bei įtaigią jėgą, padedančią praplėsti įprasto matymo rėmus. Undinėlės forma įkūnija chimeros figūrą, egzistuojančią kelių sferų sankirtoje.

Galerijos „Canal Projects“ meno vadovė Summer Guthery, pristatydama E. Škarnulytės įtraukiančią instaliaciją, džiaugėsi bendradarbiavimu su lietuve menininke. Paprašyta pakomentuoti, kas labiausiai ją žavi naujausiame E. Škarnulytės kūrinyje, S. Guthery sakė: „Vienas esminių dalykų mane labai imponuojančių kalbant apie Emiliją ir jos naujausią darbą yra tai, jog kurdama šį kūrinį ji glaudžiai bendradarbiavo su vietos žmonėmis – ir mokslininkais, ir rašytojais. Emilijai buvo itin svarbu įsijausti ir suprasti esamos vietos situaciją. Ji buvo labai atsargi rinkdama medžiagą šiam filmui ir kiek įmanoma stengėsi į viską įsigilinti.“

Be išsakytos pagarbos ypatingai menininkės darbo etikai, „Canal Projects“ meno vadovė pabrėžė, jog žavisi Emilijos visišku įsitraukimu į performansą bei tuo, kad kūriniuose ji naudoja savo kūną. „Emilijos filmai yra labai įtraukiantys ir tikslūs. O tai, kad ji pati juose vaidina suteikia šiems netikėtumo elementą bei yra labai įdomus ir įtraukiantis žiūrovą aspektas,“ – komentavo S. Guthery.

E. Škarnulytė teigia, jog jos kūrybinis procesas dažnai prasideda nuo noro pamatyti tai, kas yra nematoma, ieškant naujų perspektyvų ir atskaitos taškų. „Tyrinėjant pasaulį per kūrybą, aš vertinu galimybę prasiskverbti pro įprastus sluoksnius, atveriant skirtingus skerspjūvius, – sako menininkė. – Mane ypač žavi fenomenai, kurie nepriklauso žmogaus sukurtam pasauliui – tai gali būti geologiniai ar landšaftiniai patyrimai ir geologinės patirtys, leidžiančios man patirti laiką kitaip, vadinamąjį „giliojo laiko“ matmenį. Taip pat man labai svarbi sirenos ar undinės figūra, simbolizuojanti ryšį tarp pažįstamo ir nežinomo pasaulio, ribą tarp žmogaus, gyvūno ir mito.“

Anot menininkės, jos atradimai prasidėjo nuo pirmųjų kelionių į Pietų Korėją, kur ji susidūrė su industrijos ir žmogaus paliktais pėdsakais kraštovaizdyje. „Studijuodama skulptūrą, pradėjau suvokti videomedžiagą kaip skulptūrinį elementą. Kiekvienas vaizdo pikselis man tampa tarsi molis, iš kurio galima kurti erdvę“, – sako E. Škarnulytė, kurios kūryboje skulptūrinis pagrindas visuomet išlieka svarbus. Jos videoinstaliacijos funkcionuoja kaip erdvės, į kurias žiūrovai gali fiziškai įeiti ir patirti.

Savo naujausiame kūrinyje menininkė taip pat atliepia ekologijos ir žmogaus įtakos gamtai temas. Praėjus metams laiko po „Æqualia“ filmavimo užbaigimo, „Encontro das Águas“ pradėjo drastiškai sausėti dėl regione vykstančių didelių sausrų. Upių išsausėjimas lėmė masišką Amazonės upės rausvųjų delfinų nykimą.  Savo videoinstaliacijoje įsikūnijusi kaip undinė – pusiau žuvis, pusiau žmogus – E. Škarnulytė atskleidžia vizijas, peržengiančias žmogaus suvokimo ribas, ragindama susimąstyti apie mūsų veiksmų padarinius.

Vilniuje gimusi menininkė ir kino kūrėja E. Škarnulytė jau daugiau nei dešimtmetį aktyviai kuria užsienyje. Ateities kartos meno prizo („Future Generation Art Prize“, 2019 m.) ir „Ars Fennica“ (2023 m.) apdovanojimo laureatė E. Škarnulytė atstovavo Lietuvą XXII Milano trienalėje, 2018 m. buvo įtraukta į Baltijos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje. Jos naujausi kūriniai pristatyti MORI meno muziejuje, Kiasma, Gvagdžou, Helsinkio, Vilniaus bienalėse, Henie Onstad trienalėje bei Vilniaus performanso meno bienalėje. Ji yra surengusi personalines parodas Ferme-Asile, Sione (2023 m.), Kunsthaus Pasquart, Šveicarijoje (2021 m.), Den Frie, Kopenhagoje (2021 m.), Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje (2021 m.), Künstlerhaus Bethanien, Berlyne (2017 m.) bei Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje (2015 m.). E. Škarnulytės filmai rodyti svarbiausiuose pasaulio meno institucijose bei renginiuose, tarp jų, Tate Modern muziejuje ir galerijoje „Serpentine“ Londone, Paryžiaus „Pompidou“ centre, Modernaus meno muziejuje Niujorke bei daugybėje kino festivalių, tarp jų, Roterdamo, Busano ir Oberhauzeno. Pelniusi ne vieną tarptautinį apdovanojimą, dirbdama tarp dokumentikos ir įsivaizduojamybės, autorė kuria filmus bei įtraukiančias instaliacijas, tyrinėjančias „gilųjį laiką“ (angl. „deep time“) bei nematomas struktūras – nuo kosminių ir geologinių iki ekologinių bei politinių. Jos kūriniai žiūrovams leidžia keliauti per uždarytas atomines elektrines, duomenų saugyklas esančias giliai po vandeniu, pamirštus povandeninius miestus ir neįprastus gamtos reiškinius. Pasitelkusi ateities archeologo perspektyvą menininkė siūlo žiūrovams praplėsti savo matymo lauką ir pajusti, jog kiti pasauliai, kuriuos įsivaizduojame esant tik mokslinėje fantastikoje, iš tiesų gali būti rasti ir mūsų pačių planetoje.

—

E. Škarnulytės personalinė paroda „Æqualia“ Niujorko galerijoje „Canal Projects“ veiks iki š. m. kovo 30 d.

„Æqualia“ instaliacija sukurta galerijos „Canal Projects“ ir Gvagdžou bienalės užsakymu. Projekto pristatymą Niujorke iš dalies finansavo Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos kultūros taryba, Institutas Inclusartiz, OCA: Norvegijos šiuolaikinio meno biuras.

Spaudos pranešimą parengė Šarūnė Abromaitė