Rugsėjo 7–9 d.  Lvive vyko trečiasis Kultūros kongresas – renginys, kuriame dalyvavo aktyvūs kultūros srities veikėjai: menininkai, analitikai, vadybininkai ir vadovai. Šių metų tema – UKRAINA! UNMUTED. Daugiausia dėmesio buvo skiriama realijoms ir iššūkiams, su kuriais susidūrė Ukrainos visuomenė, jos kultūra ir šioje srityje dirbantys asmenys po 2022 m. vasario 24 d.

 Kongreso atidarymo metu vieną iš įkvepiančių kalbų pasakė žmogaus teisių aktyvistė, Nobelio taikos premijos laureatė, Pilietinių laisvių centro (2022) vadovė Oleksandra Matvijčiuk. Ji kalbėjo apie žmogaus teises Ukrainoje ir ESBO regione, pažeidimų dokumentavimą per karą Ukrainoje ir būtinybę tarptautiniu mastu pasisakyti už Rusijos nubaudimą už karo nusikaltimus Ukrainoje.

Pateikiame Oleksandros kalbos tekstą.

Vidurinėje mokykloje galvojau tapti teatro režisiere. Tada susipažinau su filosofu, rašytoju ir PEN centro Ukrainoje vadovu Jevhenu Sverstiuku. Jis mane globojo ir supažindino su Ukrainos disidentų ratu. Atpažinau žmones iš savo istorijos vadovėlio. Jie turėjo drąsos kovoti prieš totalitarinę sovietų mašiną, daug metų praleido lageriuose, tremtyse ir psichiatrinėse ligoninėse. Nuo tada žinau, kad net kai nebeturi kitų priemonių, visada turi savo žodį ir savo poziciją. Ir tai ne taip jau mažai, galų gale. Ši patirtis suformavo mano gyvenimą. Pasirinkau studijuoti teisę, kad pati ginčiau laisvę ir žmogaus orumą.

Dabar dirbu aplinkoje, kurioje įstatymas neveikia. Rusijos kariuomenė tyčia naikina gyvenamuosius namus, mokyklas, bažnyčias, teatrus ir ligonines. Jie apšaudo evakuacijos koridorius. Žmonės kankinami filtravimo stovyklose. Vykdomi neteisėti trėmimai. Okupuotose teritorijose naikinami aktyvūs žmonės. Jie perauklėja ukrainiečių vaikus rusais. Ir visa tarptautinė JT sistema negali to sustabdyti. Todėl dabar, kai manęs klausia, kaip apginti okupuotų teritorijų žmonių teises, turiu atsakyti: duokite Ukrainai ginklų.

Be to, sekdama Theodoro Adorno pavyzdžiu, noriu mesti iššūkį pasauliui: kaip galima rašyti poeziją po Holokausto?

Juk šis karas taip pat yra genocidinis. Tarptautiniu lygmeniu vis dar diskutuojama, ar Rusijos veiksmus galima vadinti genocidu. Bet nereikia būti teisininku, kad suprastum paprastą dalyką. Norint sunaikinti tam tikrą tautinę grupę, nebūtina išžudyti visų jos narių. Reikia sunaikinti jų tapatybę, ir visa nacionalinė grupė tiesiog išnyks. Todėl tiesiog neturime kito pasirinkimo. Kalbame apie pačią mūsų egzistavimo galimybę. Jei nustosime kovoti, mūsų paprasčiausiai nebeliks.

Man dažnai trūksta tinkamų žodžių paaiškinti, kokioje realybėje gyvename. Daugiau nei devynerius metus dokumentavau karo nusikaltimus. Pirmąsias mobiliąsias grupes į Krymą, Donecko ir Luhansko sritis išsiuntėme 2014 m. vasario mėn. Tuo metu net neįtarėme, kad prasidėjo karas. Tačiau nuo pat pirmųjų dienų fiksavome civilių gyventojų grobimus, prievartavimus, kankinimus ir žudynes. Asmeniškai apklausiau daugiau nei šimtą žmonių, kurie išgyveno nelaisvę. Jie man papasakojo baisių dalykų. Kaip jie buvo mušami, prievartaujami, kišami į medines dėžes, per lytinius organus jiems buvo leidžiama elektros srovė, nupjaunamos galūnės. Žinoma, visa tai galiu apibūdinti tarptautinės humanitarinės teisės terminais, tačiau teisinės formuluotės neperteikia šios patirties. Todėl visada sakau, kad mes ne tik fiksuojame Hagos ar Ženevos konvencijų pažeidimus. Mes fiksuojame žmogaus skausmą.

Rusija sąmoningai vykdo šiuos karo nusikaltimus. Rusija nori palaužti pasipriešinimą ir okupuoti šalį, sukeldama neapsakomą skausmą civiliams gyventojams. Rusija naudoja skausmą kaip įrankį. Todėl dirbame su Rusijos kultūros padariniais.

Man rusų kultūra nėra subtili „rusų baleto“ ar žymių rusų rašytojų kūrybos poza. Man rusų kultūra – tai žmonių kūnai surištomis rankomis už nugaros, kuriuos radome gatvėse, nuosavų namų kiemuose, masinėse kapavietėse. Ir tie iš mūsų, kurie ten buvome, niekada nepamirš šio pavasario ar šio kvapo.

Kultūra – tai ne tik meno kūriniai ar vartojimo produktai. Kultūra – tai iš kartos į kartą perduodamos reikšmės, kurios formuoja tam tikroje visuomenėje nusistovėjusius elgesio modelius.

Šis karas turi vertybinį aspektą. Tai nėra karas tarp dviejų šalių – Rusijos ir Ukrainos. Tai karas tarp dviejų sistemų – autoritarizmo ir demokratijos. Kiekviena iš jų turi savo vertybių rinkinį, aplink kurį skleidžiasi skirtingi kultūriniai sluoksniai. Imperijos remiasi tam tikromis kultūrinėmis nuostatomis. Autoritariniai režimai remiasi tam tikromis kultūrinėmis nuostatomis. Netgi nusistovėję žmonių tarpusavio santykiai atspindi konkrečios visuomenės suvokimą apie tai, kokia gali būti politinė valdžia, ar santykiuose su valdžia bus vietos orumui ir laisvei, ir kokie yra priimtini valdymo metodai. Taip asmeninis tampa politiniu. Štai kodėl Norvegijoje moterys turi lygias teises su vyrais, Afganistane moterims draudžiama mokytis universitetuose, o Rusijoje smurtas šeimoje dekriminalizuotas – nes tai visada yra projekcija to, ką toje šalyje su žmonėmis daro pati valdžia.

Mes fiksuojame žmogaus skausmą, kad dekonstruotume vieną iš Rusijos kultūros sudedamųjų dalių. Tai – nebaudžiamumo tradicija. Rusijos kariuomenė Čečėnijoje, Moldovoje, Gruzijoje, Malyje, Sirijoje ir Libijoje įvykdė siaubingus nusikaltimus. Už tai jie niekada nebuvo nubausti. Jie manė, kad gali daryti, ką tik nori. Kai manęs klausia, kodėl jie sušaudė automobilį su motina ir vaikais, kuriuos patys leido evakuoti ir mojavo, tarsi norėdami atsisveikinti, turiu paprastą atsakymą. Nebuvo jokios teisėtos priežasties tai daryti. Nebuvo jokio karinio poreikio. Rusai tai padarė tik todėl, kad galėjo.

Rusija yra imperija. Vladimiro Jermolenkos žodžiuose, kad imperija turi centrą, bet neturi sienų, yra daug tiesos. Imperijoms kultūra yra tik vienas iš ekspansijos ir pavergtų tautų asimiliacijos įrankių, kaip ir šių imperijų kalba. Todėl nenuostabu, kad Chersone pirmiausia pasirodo rusų tankai, o iškart po jų – transparantai su Puškinu. Tai – kelio ženklai, kuriais Rusijos imperija žymi jėga užgrobtas teritorijas. Rusijos Ermitažo direktorius atvirai kalba apie rusų kultūros panaudojimą karo tikslams. Cituoju: „Iki prasidedant specialiajai operacijai Ukrainoje, Rusijos muziejų ekspozicijos buvo visur… Tai ir buvo mūsų, jei norite, „specialioji operacija“, didžiulis kultūrinis puolimas“. Dabar, reaguodami į šį „didįjį kultūrinį puolimą“, daugelis siūlo „atšaukti“ Rusijos kultūrą. Tačiau neigimu toli nenueisi. Mums reikia kurti savąją.

Pasaulis per ilgai žvelgė į Ukrainą per Rusijos prizmę. Dabar mums reikia paaiškinti paprastus dalykus, kurie jiems nėra akivaizdūs. Kaip pavyzdį užsienyje mėgstu pateikti istoriją apie Edgaro Degas paveikslo pervadinimą Metropoliteno muziejuje. Paveikslas kabojo parodoje, pavadintoje „Rusų šokėjos“, nors jame buvo pavaizduotos moterys tradiciniais ukrainietiškais drabužiais ir su vainiku. Vos prieš kelis mėnesius muziejaus administracija įsiklausė į Ukrainos kultūros veikėjų raginimus ir pakeitė paveikslo pavadinimą į „Šokėjos ukrainietiškais kostiumais“. Galbūt jie vis dar mano, kad tai rusų šokėjos, tiesiog apsirengusios ukrainietiškais drabužiais, tačiau tai yra svarbaus permąstymo proceso pradžia.

Pirma. Laisvė ir demokratija turi būti saugomos. Problema ne tik ta, kad autoritarinėse šalyse laisvės erdvė susiaurėjo iki kalėjimo kameros lygio. Problema ta, kad net išsivysčiusiose demokratinėse šalyse abejojama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principais. Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusias kartas pakeitė kitos. Jie iš savo tėvų paveldėjo demokratijos vertybes ir ėmė laikyti teises ir laisves savaime suprantamu dalyku. Žmonės vis dažniau save laiko ne šių vertybių nešėjais, o jų vartotojais. Laisvę jie supranta kaip pasirinkimą tarp sūrių prekybos centre. Todėl jie pasirengę iškeisti laisvę į ekonominę naudą, saugumo pažadus ar savo patogumą. Tačiau laisvė ir žmogaus teises neiškovojamos visiems laikams. Mes kasdien renkamės.

Antra. Taika neateina, kai užpulta šalis sudeda ginklus. Tada tai ne taika, o okupacija. Okupacija yra kita karo forma. Okupacija – tai ne tik nacionalinės vėliavos pakeitimas kita. Okupacija – tai kankinimai, deportacijos, priverstinis įvaikinimas, tapatybės draudimai, filtravimo stovyklos, masinės kapavietės. Ukraina kovoja ne tik už savo teritorijas, bet ir už ten gyvenančius žmones. Negalime palikti žmonių okupuotose teritorijose mirti ir būti kankinamiems. Žmogaus gyvybė negali būti „politinis kompromisas“. Tvirta taika reiškia laisvę gyventi be baimės ir turėti ilgalaikę perspektyvą. Raginimai Ukrainai nustoti gintis ir tenkinti Rusijos imperinius apetitus yra ne tik neteisingi. Jie yra amoralūs.

Trečia. Nebaudžiamas blogis auga. Nacių karo nusikaltėliai buvo nubausti Niurnbergo tribunolo, o sovietų totalitarinio Gulago nusikaltėliai niekada nebuvo nuteisti ar nubausti. O dabar blogis vis grįžta – su pusės milijono žmonių sunaikinimu Grozne, Rusijos vykdomu Alepo bombardavimu, padegtu Mariupoliu ir nužudytų žmonių kūnais Bučos gatvėse. Pasaulis pripratęs prie nuolaidų autoritariniams režimams. Dešimtmečius jie ir toliau spaudė ranką Rusijos vadovybei, tiesė dujotiekius ir vykdė įprastą veiklą. Turime nutraukti šį nebaudžiamumo ciklą. Kiekvieno žmogaus gyvybė yra svarbi. Kiekvienas nuo Rusijos agresijos nukentėjęs asmuo turi turėti galimybę siekti teisingumo.

Turime užduoti sau keletą sąžiningų klausimų. Kaip įveiksime karo traumą? Kaip sulipdysime šalį ir atkursime nutrūkusius ryšius tarp žmonių, kurie per karą patyrė tokias skirtingas patirtis? Kaip išsaugosime erdvę solidariai kurti demokratinėmis vertybėmis grindžiamą atviros visuomenės kultūrą? Kitaip tariant, kaip neprarasti to, dėl ko kovojome per karą?

Nuo to, kaip šiandien atsakysime į šiuos klausimus, priklausys, kokią Ukrainą turėsime ateityje. Ar sugebėsime sukurti tvarias demokratines institucijas, o ne trapias pokario šalies struktūras. Ar sugebėsime laimėti karą ir neprarasti taikos.

Karas yra nuodingas. Jame per daug skausmo ir nevilties. Per daug neapykantos. Ir žmonės, kurie nieko negali padaryti savo skriaudėjams, smogia tiems, kuriuos gali pasiekti. Tai yra, pirmiausia patiems sau. Karas suvienija tik tam tikrą laiką, kol aštriai jaučiama egzistencinė grėsmė, o paskui, jei į tai nekreipiama dėmesio, matomos lūžio linijos grasina sutraiškyti socialinį organizmą.

Neturiu lengvų atsakymų į šiuos klausimus, bet tikiuosi, kad mūsų patirtis bus naudinga kultūros veikėjams jų ieškant. Mes dokumentuojame žmonių, kurie patyrė pragarą, istorijas. Vien tik bendroje Putino iniciatyvos tribunolo duomenų bazėje yra daugiau kaip 50 000 karo nusikaltimų epizodų. Tarp jų yra ir seksualinio smurto nusikaltimai per karą.

Išgyvenusieji dažnai nesikreipia į policiją ir nėra pasirengę kalbėti apie savo patirtį net su žmogaus teisių gynėjais, nes net užsiminus apie šį nusikaltimą jiems būna gėda. Be to, šie išprievartavimai yra teroro prieš civilius gyventojus dalis, siekiant palaužti pasipriešinimą ir išlaikyti regiono kontrolę. Taigi per konkrečias aukas seksualinis smurtas nukreiptas prieš visą visuomenę. Tai veikia taip: nukentėjusieji jaučia gėdą, jų artimieji ir draugai jaučiasi kalti, kad nesugebėjo jų apsaugoti, o kiti bendruomenės nariai jaučia baimę patirti tokį pat elgesį. Dėl to silpnėja socialiniai ryšiai tarp žmonių ir tai okupantams palengvina jų kontrolę.

Žmogaus teisių gynėjai šių žmonių nevadina seksualinio smurto aukomis. Mes naudojame perfrazavimą ir kalbame apie žmones, kurie patyrė arba išgyveno seksualinį smurtą. Paties nusikaltimo esmė nesikeičia, tačiau keičiasi tam tikri akcentai. Nes žmonės, kurie užsidaro aukos pozicijoje, negali įveikti šios patirties ir gyventi toliau.

Aukos pozicija yra pavojinga mums patiems. Visuomenėje, kurioje milijonai žmonių kenčia nuo karo, turime rasti būdą, kaip skausmą paversti energija, kuri generuoja gyvybę. Ir aš žinau, kad tai įmanoma. Nes tai mačiau.

Praėjusių metų vasario-kovo mėnesiais su dalimi komandos buvau Kijeve, kurį buvo apsupusi Rusijos kariuomenė. Balandžio mėnesį mane apėmė iracionali baimė, kad jei ilgam paliksiu gimtąjį miestą, neturėsiu kur grįžti. Tik gegužę pirmą kartą išvykau į komandiruotę Norvegijoje. Organizatoriai man pasiūlė aplankyti liūdnai pagarsėjusią salą, kurioje Breivikas nušovė dešimtis vaikų, atvykusių į vaikų stovyklą. Galvojau mandagiai atsisakyti. Buvau ką tik grįžusi iš Ukrainos, kur visa šalis yra nusikaltimo vieta. Tačiau kai keltu atplaukėme į salą, mus dainomis pasitiko ką tik stovyklą baigę vaikai. Saloje praleidau kelias valandas. Mane įkvėpė šis erdvės, patirties ir skausmo transformacijos pavyzdys. Prie viso to Norvegijos žmonės išsaugojo savo jausmus. „Jei nustotume rengti vaikų stovyklas, tai reikštų, kad jis laimėjo“, – paaiškino man organizatoriai.

Turime kuo remtis. Niekam nelinkėčiau patirti mūsų patirties. Tačiau šie išbandymai verčia mus parodyti geriausias savo savybes – kovoti už laisvę, prisiimti atsakomybę, būti drąsiems, priimti sunkius, bet teisingus sprendimus, padėti vieni kitiems. Dabar labiau nei bet kada jaučiame, ką reiškia būti žmogumi. O žmogui lemta kurti.

Vakar mirė mokslininkas, religijotyrininkas ir mokytojas Igoris Kozlovskis. Jis išgyveno dvejus nelaisvės metus, bet išsaugojo savyje šviesą. Jis dosniai ja dalijosi. Daugelis čia susirinkusiųjų jį mylėjo ir pažinojo. Todėl leisiu sau baigti savo kalbą jo žodžiais: „Beveik dvejus nelaisvės metus naudojausi šia praktika, vadinau ją „meilės bumerangu“. Šį „bumerangą“ išmeti į kosmosą, ir net būdamas vienutėje, mirties patale, kai kas nors serga, gali per ką nors pasiųsti maisto, knygą, o gal tiesiog žodį. Ir tai suveikė. Šis „meilės bumerangas“ prailgina mūsų gyvenimą ir pripildo jį prasmės. Būtent todėl, kad esame žmonės. O žmonių gyvenimai turi žmogiškąjį matmenį. Šis matmuo vadinamas meile“.

 Trečią kartą Lvive rengiamas Kultūros kongresas tradiciškai susideda iš dviejų dalių: diskusijų ir meno. Rugsėjo 7–9 d. kongreso dalyviai kalbėjo apie aktualius kultūros reiškinius, procesus, problemas ir jų sprendimo būdus, perspektyvas (fokusai: „Karo kalba“, „Migracija“, „Balso pažadinimas“ ir lydinčioji programa „Kartu“ su praktinio profilio temomis). Kongreso renginius taip pat galima stebėti internetu socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „YouTube“.

 Kultūros kongresą organizuoja Kultūros strategijos institutas ir nevyriausybinė organizacija „Armenian-Thirty-Five“, remiant Lvivo miesto tarybai, fondui ZMINA, Tarptautiniam renesanso fondui, Ukrainos kultūros fondui ir Lvivo politechnikos institutui.

Vertė Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas