Jussi Tiainen nuotr.

Sausio 18 d. Helsinkyje, viename svarbiausių Suomijos šiuolaikinio meno erdvių –parodų centre KOHTA – buvo pristatyta lietuvių fotomenininkės Violetos Bubelytės kūryba jungtinėje parodoje „Itsekuva” kartu su suomių menininko Henrio Wuorilos-Stenbergo naujais tapybos darbais.

„Labai džiaugiuosi, galėdamas pristatyti žinomą lietuvių fotomenininkę Violetą Bubelytę Suomijoje. Parodos pavadinimas, kurį galima būtų apytiksliai perteikti lietuvišku žodžiu „savivaizdis”, buvo parinktas todėl, kad „itse” suomiškai ne tik reiškia „pats”, bet ir žodyje taip pat ataidi senovinė, pusiau jau užmiršta reikšmė: „asmens šešėlis, gyvo ar mirusio žmogaus permatomair klajojanti dvasia”. „Itse” – tarsi tavo antrininkas, nuolat einantis šalia tavęs. Lietuvių kalboje sunku atrasti atitikmenį su panašiomis šamanistinėmis asociacijomis, nebent būtų galima prisiminti žodį „viešpats”, – svarsto parodos kuratorius, meno centro KOHTA direktorius Andersas Kreugeris.

KOHTA šiuolaikinio meno parodų centre, kurio sienos šia proga buvo nudažytos sodria violetine spalva, pristatomi ne tik pastarųjų septynerių metų V. Bubelytės kūrybos pavyzdžiai, bet taip pat suomių menininko Henrio Wuorilos-Stenbergo nauji tapybos darbai. Menininkus sieja nuoseklus ir pastovus savo kūno ir veido vaizdavimas, bet vis dėlto tai – ne autoportretų paroda. (Autoportretas, beje, suomiškai būtų „omakuva” arba, pažodžiui, „paties atvaizdas”…)

V. Bubelytės naujausi savivaizdžiai – pantomimiški, teatrališki ir kartu sarkastiški. Dauguma jų – juodai balti, bet šioje parodoje pirmą kartą jos kūryboje atsiranda ir spalva (tiksliau – atspalviai). Autorė nepripažįsta jokio prisitaikymo prie elgesio taisyklių, jokio pataikavimo „geram skoniui”. Ji traktuoja save ir savo atvaizdą kaip medžiagą vaizduotės įnoriams užpildyti. Nepaisant tokios maksimalistinės kūrybinės laisvės, jos darbai gražiai ir prasmingai įsilieja į meno istoriją su savo aliuzijomis į baroką ir liaudies meną ir su savo religinėmis temomis ar religiją primenančiais pavadinimais. „Išvaromos”. „Išvarytos”. „Pasigailėk mūsų”.

Jussi Tiainen nuotr.

„Jau įsitikinome, kad apie V. Bubelytės darbus sunku viešai komunikuoti socialinėse medijose – dėl puritoniško draudimo rodyti nuogą kūną. Tai ironiška, nes jos nuogumas anaiptol ne pornografinis. Tai tiesiog prielaida vaizduoti žmogišką figūrą ir iš jos kurti personažą. Esu įsitikinęs, kad V. Bubelytės menas čia, Suomijoje, suras savo žiūrovą ir susilauks to dėmesio, kurio jis vertas. Iš tiesų, ši kūrėja yra ne tik viena ryškiausių ir originaliausių Lietuvos šiuolaikinių menininkių, – ji taip pat yra gyva Europos meno klasika, nors dar neseniai taip pat buvo galima ją apibūdinti kiek sarkastiška angliška fraze: „best-kept secret”, – mintimis dalijasi Andersas Kreugeris.

Šiuolaikinio meno centras KOHTA kaip tik ir stengiasi supažindinti Suomijos auditoriją su bekompromisiniu šiuolaikiniu menu iš viso pasaulio, ir todėl dirba su iškiliais, įdomiais ir svarbiais menininkais, atstovaujančiais visoms kūrybiškai aktyvioms kartoms ir dirbančiais su įvairiausiomis temomis ir medijomis.

Violetos Bubelytės kūrybos pristatymą Helsinkyje surengė šiuolaikinio meno centras KOHTA, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje Liana Ruokyte-Jonsson, o jį parėmė Lietuvos kultūros institutas.

Paroda „Itsekuva” bus eksponuojama iki š. m. balandžio 2 d. Išsamesnė informacija apie parodą: www.kohta.fi