Lietuvos Kultūros Institutas

BE ATSTUMO: LIETUVOS KULTŪRA BAVARIJOJE 2021

Kultūros naujienos, Projekto Bavarijoje naujienos

Bavariškojo Lietuvos kultūros sezono uždarymas: ovacijos, tirpdančios atstumus

Lietuvos kultūros institutas
Ovacijos

Publika ploja Martynui Levickiui. Evi Lemberger nuotr.

Blaibacho koncertų salė

Blaibacho koncertų salė. Evi Lemberger nuotr.

„Jūs mums – tikra dovana!”: tokį atvirą susižavėjusios publikos prisipažinimą praėjusį savaitgalį teko išgirsti ne vienam finalinių Lietuvos kultūros sezono Bavarijoje renginių Blaibacho kultūros salėje dalyviui. Publika kėlė ovacijas ir nenorėjo paleisti nuo scenos šiuolaikinio muzikos ansamblio „Synaesthesis“ bei kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės, bisams „įkalbėjo“ kamerinį chorą „Aidija“ ir akordeono virtuozą Martyną Levickį, prie fojė iškabintų parodos „Ancient Woods“ senųjų medžių šaknų ir viršūnių „portretų“ kalbino fotomenininką Gintarą Česonį.

Atvira, atidi ir kiek netikėtai emocinga vokiečių publika (tiek iš aplinkinių Rytų Bavarijos miestelių suvažiavę, tiek kelis šimtus kilometrų įveikę meno gerbėjai) nepabūgo žinių apie tai, kad nuo šio trečiadienio šioje (ir ne vienoje kitų) Vokietijos žemėje griežtėja apribojimai, kurie labai paveiks ir kultūros renginius. Dėl to, kad renginių erdvės galės įsileisti tik 25 proc. auditorijos ir žiūrovai turės pateikti ir skiepo (arba persirgimo), ir papildomai testo liudijimus, veikiausiai iki geresnių laikų užsidarys ir Blaibacho koncertų salė.

Lietuvos kultūros sezonas „Be atstumo: Lietuvos kultūra Bavarijoje 2021”, prasidėjęs nuo organizacinės nežinios per pirmąją pandemijos bangą, per radiją transliuojamu koncertu be klausytojų salėje su Mirgos Gražinytės-Tylos diriguojamu Bavarijos radijo simfoniniu orkestru, pamažu įsibėgėjęs ir sutikęs „gyvąją“ publiką koncertuose, performansų programoje, džiazo, literatūros, dailės renginiuose, spėjo suskambėti aukšta finalinio savaitgalio gaida vėl kuriam laikui beužsiveriančioje šalyje. „Apribojimai neturi jokios įtakos projekto metu užsimezgusioms Lietuvos ir Vokietijos menininkų ir institucijų partnerystėms ir būsimai bendrai kūrybai – būtent toks ir yra pagrindinis Lietuvos kultūros pristatymų tikslas“, – teigia sezoną organizavusio Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Blaibacho koncertų salė

Kodėl Bavarija? Kodėl Blaibache?

Bavarijos pakraštyje tikrai muzikaliai „suderėjo“ Blaibacho koncertų salės įkūrėjo Thomaso E. Bauerio užsispyrimas statyti šiuolaikinės architektūros salę net Bavarijoje mažai kam žinomame miestelyje, ir lietuvių drąsa rengti kultūros sezoną ten, kur šiuolaikinė mūsų šalies kūryba žinoma gana epizodiškai. „Kodėl Bavarijoje?“, – Kultūros sezono organizatoriai ir vokiečių partneriams, ir sezone dalyvaujantiems Lietuvos menininkams neretai į šį klausimą atsakydavo tiesiog: „O kodėl –  ne?“. Rimčiau kalbant, tai tapdavo proga pakalbėti apie šiuolaikinį istorinių ryšių (siekiančių viduramžius) įprasminimą, apie iššūkį tiesti tiltus tarp meno kūrėjų ir institucijų dar neištirtose bendradarbiavimo teritorijose, apie atstumų reliatyvumą ir panašumų atradimo džiaugsmą.

„Kodėl Blaibache?“ – į šį klausimą koncertų salės intendantas atsakinėja nuo tada, kai prieš statybas (įvairiausiais būdais) įtikinėjo miestelio valdžią, esą nauja kultūrinė erdvė čia nėra mažiau reikalinga nei, tarkime, baseinas. „Aš visada sakau, kad mūsų tikslas nėra vietinių gyventojų edukacija“, – nebijodamas pasirodyti ne itin diplomatiškas sako T. E. Baueris. „Mes čia kuriame naujas infrastruktūras: į salėje rengiamus koncertus atvyksta žmonės, neretai – iš gana toli, apsistoja viešbučiuose, eina į restoranus ir t.t. Įtikinėju miestelio valdžią, kad tokia veikla turės ilgalaikės naudos visam regionui ir jau matyti rezultatai“, – pasakoja vokalistas, operos solistas, muzikos profesorius. Prireikė neįtikėtinos šio žmogaus energijos, vizionieriškumo (taip pat – įspūdingo apsukrumo ir kompromisų), kad 2014 m. vidury Blaibacho išdygo koncertų salė, kuria vietiniai gyventojai jau išmoko didžiuotis. Priešais salę stovi ir savotiškos duoklės miesteliui liudijimas: pastatyta nauja seniūnija.

Į žemę smingantis kubas, kurio fasadas padengtas vietos kalnuose išsprogdinto granito plokštėmis, o vidus – puikių akustinių savybių perdirbto stiklo ir betono lydiniu, stovi greta to paties architekto iš Miuncheno Peterio Haimerlio atnaujintos T. E. Bauerio 500 metų bavariškos „trobos“. Ši iš griuvėsių prikelta išskirtinė erdvė atvira ne tik koncertų salėje pasirodantiems menininkams, bet ir visiems norintiems pasižvalgyti, ar išgerti kavos, priduria Thomas.

Gintaras Česonis

Gintaro Česonio parodos atidarymas. Evi Lemberger nuotr.

Kūrybinių atstumų, gelmių ir trukmių statistika

1535 km: toks yra atstumas tarp Vilniaus ir Miuncheno. 195 km: tiek skiria Bavarijos sostinę nuo žemės Rytuose, link pasienio su Čekija kalvose tarp šimtamečių girių pasislėpusio mažo miestelio Blaibacho. Apie 600 km iki Blaibacho nuvažiavo čia anksčiau nė sykio nebuvusi pora iš Kelno – tokią gimtadienio dovaną vyras sugalvojo savo žmonai. Abu anksčiau nėra susidūrę su Lietuvos menu, nors puikiai žino Mirgos Gražinytės-Tylos vardą. Susižavėję Lietuvos kultūros sezono uždarymo programos įvairove ir aukščiausia menine kokybe, jie žada būtinai išsinagrinėti Lietuvos koncertų salių ir teatrų repertuarus. „Gerai sugalvojote – „Ohne Distanz“, „Be atstumo“ – jis tikrai žymiai mažesnis negu mums atrodo“, – juokėsi naujieji Lietuvos meno gerbėjai.

18 km: (bent) tokį atstumą Blaibachą supančiose giriose per rūkus ir nuvirtusius ant tako medžius per dieną įveikė ir į Lietuvos kultūros sezono uždarymą (bei savo parodos atidarymą) atvykęs fotomenininkas Gintaras Česonis. Vasarą reziduodamas Blaibache jis kasdien nužingsniuodavo nemenkesnius atstumus, mėgindamas įsivaizduoti kadaise nuo Bavarijos iki Lietuvos nepertraukiamai plytėjusį mišką. Kurdamas „Ancient Woods“ darbų ciklą, G. Česonis po nemenkos kuravimo ir organizavimo pertraukos vėl ėmėsi fotoaparato. Blaibacho koncertų salės fojė eksponuojami ant aliuminio plokštės atspausti tarsi iš vidaus švytintys darbai geriausiai matomi išjungus pagrindinį fojė apšvietimą – tuo po koncertų galėjo įsitikinti ir publika.

Hado zona

Žibuoklės Martinaitytės kūrinio pasaulinė premjera. Evi Lemberger nuotr.

Nuo 6 km į gylį prasideda vadinamoji Hado zona – giliausia ir tamsiausia vandenyno zona, leistis į kurią pakvietė kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė ir šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Blaibacho koncertų salės publika tapo šios muzikos ir šviesų ekspedicijos „pionieriais“, pirmieji išgirdę (veikiau – patyrę, išgyvenę) garsinių, vizualinių ir net slėgio pojūčių kupiną kelionę nuo paviršiaus į sunkiai ištveriamą gelmę, kurioje vis dėlto gyva šviesos atmintis. „Hado zonos“ šviesų scenografija (Arvydo Buinausko „ABLight“) sustiprino įspūdį, kad būtent Blaibacho koncertų salės skliautai yra tarsi specialiai sukurti šiam Žibuoklės Martinaitytės kūriniui (neveltui bent dalį jo kompozitorė rašė vasarą reziduodama Blaibache).

Muzikantai scenoje

Žibuoklė Martinaitytė ir ansamblis „Synaesthesis“. Evi Lemberger nuotr.

Nesuskaičiuojamą bisų skaičių būtų tekę atlikti kameriniam chorui „Aidija“, jeigu vadovas Romualdas Gražinis nebūtų gražiai išsivedęs vis dar Broniaus Kutavičiaus „Tėviškės papartį“ dainuojančio choro per duris į fojė. „Aidijiečių“ programa, kurią R. Gražinis muzikaliai ir konceptualiai jautriai sudarė iš vieną kitą papildančių, tarsi „ataidinčių“ vokiškų ir lietuviškų kūrinių, buvo tarsi netikėtai intymus, nepamirštamas ką tik susitikusių žmonių pokalbis.

Scenoje choras

Kamerinis choras „Aidija“. Evi Lemberger nuotr.

Ir – 400 km – tiek po priešpietinio koncerto Blaibache teko įveikti akordeono „užkalbėtojui“ Martynui Levickiui, kuriam teko skubėti į vakarinį pasirodymą Maince su „Deutsche Staatsphilharmonie“ orkestru. Finaliniam viso Lietuvos savaitgalio ir kultūros sezono Bavarijoje koncertui muzikantas paruošė labai asmenišką programą. M. Levickis savo atliekamais kūriniais papasakojo ir apie draugystę su instrumentu, kurio ypatingas spalvas ir galimybes atskleidė iš kitų instrumentų „vogtais“ arba specialiai jam skirtais kūriniais, ir apie vaikystę bei anuomet išmoktas (vėliau – „persimokytas“, pamirštas ir naujai įprasmintas) lietuvių liaudies dainas, apie išlaisvinančią techniką ir drąsią emociją.

Martynas Levickis scenoje

Scenoje – Martynas Levickis. Evi Lemberger nuotr.

Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje inicijuotą projektą „Be atstumo: Lietuvos kultūros sezonas Bavarijoje 2021” (“Ohne Distanz – Litauische Kultur in Bayern 2021”) organizavo Lietuvos kultūros institutas, finansavo Lietuvos kultūros ministerija. Partneriai – Lietuvos ambasada Vokietijoje ir Bavarijos kultūros organizacijos.