Lietuvos kultūros institutas ir Šiuolaikinio meno centras pristato naują videoapybraižą „Žydų Vilnius dailininkės Eglės Ridikaitės kūryboje“. Miko Žukausko režisuotas pasakojimas kviečia pažvelgti į Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Eglės Ridikaitės kūrybą ir į jos meninį būdą atverti sudėtingas temas. Tapybos ciklas „Mes svečiuose“, vaizduojantis archeologų atidengtus Vilniaus Didžiosios sinagogos ir pačios menininkės apčiuoptus sunaikintos šventovės erdvės fragmentus, yra vienas iš retų atvejų, kai Lietuvos šiuolaikiniame mene imamasi žydų istorinės atminties ir paveldo temos.

Kūriniai paskatino tarptautinę diskusiją

Balandžio 28 d. įvyksiančią trumpametražio pasakojimo premjerą lydės tarptautinė diskusija „Žydų Vilniuje ir kitur: šiuolaikinis menas ir istorinė atmintis“. Renginio dalyvius – architektūros prof. Amnoną Bar Orą ir menininką Dorą Zleką Levy‘į (Izraelis), Vilniaus muziejaus vadovę dr. Rasą Antanavičiūtę, meno istorikę prof. Adachiarą Zevi (Italija) ir menininkę, kuratorę, kritikę Pauliną Pukytę  – kalbins kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, architektūros istorikė dr. Ūla Tornau.

Pokalbio dalyvius į vieną ekraną sukvietė Lietuvos kultūros atašė, veikiančios Izraelyje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Renginio pradžia 19 val., diskusija vyks anglų kalba ir bus tiesiogiai transliuojama organizuojančių partnerių – ANU žydų tautos muziejaus, Lietuvos kultūros instituto, Šiuolaikinio meno centro – socialinio tinklo „Facebook“ paskyrose.

Diskusijos įrašo nuoroda.

Atminties dėlionės gimsta iš meilės Vilniui

Videoapybraižos kūrėjai E. Ridikaitę kalbina jos studijoje, esančioje vaikų darželyje, kuris buvo pastatytas ant Didžiosios sinagogos liekanų 8-ajame dešimtmetyje. Menininkė pasakoja, kaip pro studijos langą pamatė atkastas bimos (pakylos sinagogoje, nuo kurios yra skaitoma Tora ir sakomas pamokslas) grindis ir kad šis atradimas ją tarsi paskatino grįžti prie jau užbaigtos – kaip ji manė – „Kultūringų grindų“ serijos. Kodėl Eglei Ridikaitei tokia svarbi Vilniaus žydų istorija?

Kadras iš videoapybraižos „Žydų Vilnius dailininkės Eglės Ridikaitės kūryboje“ (2020).

– Egle, iš kur kyla toks stiprus postūmis fiksuoti žydiškojo Vilniaus fragmentus ir iš jų rekonstruoti ilgą laiką neprisimintą miesto istoriją? Kaip Jūs jaučiate, ar Didžiajai sinagogai skirta serija istorinės atminties paieškas užbaigė ar kaip tik – pradėjo jas iš naujo?

– Pati pradžia – meilė Vilniui. Kai pradėjau tapyti ir kartu ieškoti „kultūringų grindų“, neturėjau žalio supratimo, kieno tos grindys ir kas jas padarė. Buvo tik gražu ir norėjosi atrasti kuo senesnes, gražesnes, gal kokias „Pompėjos“ – juokauju. Vienu žodžiu, atgijo archeologiniai instinktai.

Taip iškilo ir klausimai: kieno tie grindiniai, kas juos padarė, kas čia gyveno ir kas tas Vilnius.

Žydų namai – jie ten gyveno, jie statė tuos namus, prisidėjo prie Vilniaus kultūros. Tokia yra tiesa, tokia yra duotybė.

Ir kai gavau studiją darželyje, pastatytame virš Didžiosios Vilniaus sinagogos griuvėsių, pradėjau dar labiau gilintis, kas ta sinagoga, kaip ji atrodė, kas tie žydai, ką jie čia veikė, kuo tikėjo. Bandžiau įsivaizduoti, kas čia buvo, pajusti tai, bent pamatyti dangų jų akimis – juk jie buvo čia ir taip pat matė dangų iš šitos vietos.

Ir kai po mano studijos langu atkasė bimos grindis, net nekilo abejonės – turiu jas nutapyti. Viskas sustojo į savo vietas. Atsiradau ten, kur ir turėjau būti. Už tai labai Ačiū.

Net ir šiandien, atsakinėdama į šiuos klausimus, supratau, kad visa šita mano kelionė („Kultūringos grindys“) prasidėjo nuo mikvos (žydų ritualinės pirties) Užupyje. To balto mėlyno santykio. Mėlynos nuostabios spalvos, būdingos žydų kultūrai. Bet tada to nesupratau.

Kelionė tęsiasi. Man ji dar nesibaigė, dar yra ką perkelti į Vilniaus istorinės atminties vaizdinį. Dabar tapau Gėlių gatvės sinagogos grindis ir laukiu, kol atkas po mano langu dar vienas grindis, kurios yra prie bimos grindų, kurių nespėjau nuimti (užfiksuoti), bet jų man labai reikia, jų reikia atminties dėlionei.

– Paskutiniais metais Vilniaus senamiestyje atsiranda vis daugiau meninių atminties ženklų, skirtų sunaikintai žydų bendruomenei: skulptūrų, dekoratyvinių elementų, grafičių, istoriją žadina muzikos, teatro projektai. Kaip Jūs manote, ką šis istorinės atminties konstravimo procesas sako apie Vilnių ir jo gyventojus?

– Pagaliau. Vilniečiai ima giliau suvokti, atrasti savo istoriją. Lietuviai ima įsisąmoninti, jog jie čia atsikraustė ne į tuštumą, ir mąstyti apie tai, kaip ta tuštuma atsirado. Baigiasi anksčiau čia egzistavusių kitų kultūrų neigimo periodas ir prasideda naujas istorijos įvertinimo periodas. Tai kaip naujas savęs pažinimas, savęs atradimas. Pažinti tai, kas dar liko, kas matosi ir ką galima išsaugoti.

Žydiškasis Vilnius yra reikšminga Vilniaus kultūra, kurios negalima užmiršti, nes tai ir yra Vilnius, svarbi jo dalis.

Šiuolaikinio meno vaidmuo konstruojant istorinę atmintį: Izraelis, Italija, Lietuva

Balandžio 28 d. 19 val. virtualioje diskusijoje „Žydų Vilniuje ir kitur: šiuolaikinis menas ir istorinė atmintis“ įžvalgomis apie šiuolaikinio meno kūrėjų įsitraukimą (ar jo stoką) formuojant žydų kultūros istorinę atmintį Vilniuje, Izraelyje ir Italijoje dalysis išskirtinės patirties turintys kultūros teoretikai, tyrėjai ir menininkai.

Architektas prof. Amnonas Bar Oras šiuo metu vysto „gėdingų erdvių“ koncepciją apie kolektyvinės traumos pėdsakus architektūroje ir viešosiose erdvėse. Profesorius yra susipažinęs ir su Vilniaus Didžiosios sinagogos istorija – 2018 m. jis dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Kaip įpaveldinti Vilniaus Didžiosios sinagogos vietą?“.

Meno istorikė prof. Adachiara Zevi analizuoja meno ir architektūros santykį, žydų kultūros paveldo Italijoje ir jo matomumo miesto erdvėse, Holokausto atminties klausimus. Nuo 2002-ųjų ji kuruoja šiuolaikinio meno bienalę, skirtą sinagogos Antikinėje Ostijoje atminimui.

Vilniaus miesto muziejaus vadovė, dr. Rasa Antanavičiūtė ne tik tiria politikos, istorijos, viešosios erdvės ir tapatybės kūrimo sąsajas, bet ir nuo pat vaikystės gyvena buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme, iš arti stebi miesto ir kultūros pokyčius.

Izraelio menininkas Doras Zlekha Levy‘is į diskusiją atneša panašios patirties, susiformavusios kitoje geopolitinėje erdvėje. Erdviniame multimedijos kūrinyje „Shomer“ (2019 m.) jis apmąstė Magen Abraham sinagogos Beirute sunaikinimą ir jos rekonstrukciją, autentiškumo ir žmogaus atminties santykį.

Menininkė, kuratorė, kritikė Paulina Pukytė 2017 m. kuravo 11-ąją Kauno bienalę, tarptautinę įvietintų instaliacijų parodą viešosiose erdvėse „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“, kuri kvestionavo tradicines atminties įamžinimo formas ir strategijas ir propagavo radikaliai naują požiūrį į paminklus – senus ir naujus, esančius ir nesančius.

Diskusiją moderuojanti kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje dr. Ūla Tornau yra architektūros istorikė ir šiuolaikinio meno kuratorė. Videoapybraižoje ji pristato E. Ridikaitės kūrinių seriją „Mes svečiuose“.

Kadras iš videoapybraižos „Žydų Vilnius dailininkės Eglės Ridikaitės kūryboje“ (2020).

Vilniaus senamiestyje įsikūręs Šiuolaikinio meno centras yra viena didžiausių ir jau kelis dešimtmečius gerai žinomų ir tarptautinės meno scenos gerbiamų šiuolaikinio meno erdvių Baltijos regione. ŠMC organizuoja įvairaus pobūdžio šiuolaikinio meno parodas ir renginius, tokiu būdu siekiant praturtinti kultūrinį miesto gyvenimą ir Lietuvos bei tarptautinį šiuolaikinio meno diskursą.

Lietuvos kultūros institutas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsteigta biudžetinė įstaiga, savo veikla nuosekliai stiprinanti Lietuvos kultūros vaidmenį pasaulyje. Institutas tikslingai užsienyje pristato Lietuvos kultūrą ir profesionalųjį meną, didina kultūros ir meno kūrėjų, šių sričių specialistų ir organizacijų galimybes tarptautinėje erdvėje.