Maskvoje tęsiasi Voznesenskio centro, Lietuvos kultūros instituto ir LR ambasados RF programa “Connecting Cultures. Lithuania”. Rugsėjo 16 ir 20 dienomis Centras pakvietė į du virtualius susitikimus su Lietuvos menininkais, kuriuos kalbino teatro programų kuratorė Julija Girba. Pokalbiai sukosi apie naujas, mūsų akyse besikuriančias teatrinio meno formas, jų teikiamas galimybes bei individualius lietuvių pasiekimus.

„Zoom” teatras

https://www.facebook.com/voznesenskycenter/videos/716440202245177/

Rugsėjo 16 d. Julijos Girba svečiais buvo dramaturgas Marius Ivaškevičius ir Rygoje dirbanti prodiuserė Evgeniya Shermeneva, inicijavusi Ivaškevičiaus pjesių „Miegantys“ ir „Alpulys“ virtualius skaitymus, kuriuos režisavo Oskaras Koršunovas. Girba manymu, šie skaitymai tapo karantininio laikotarpio proveržiu teatre, apie kurį buvo manoma, jog be žiūrovo buvimo čia ir dabar realiuoju laiku salėje, šis menas neįmanomas. Tačiau šis virtualus pastatymas paneigė tokią nuomonę: teatro efektas suveikė ir „zoomo” formatu – žiūrovas įsitraukė į čia ir dabar steigiamo vaizduotės teatro procesą.

Shermenevos nuomone, labiausiai prie šio efekto prisidėjo Ivaškevičiaus teksto paveikumas, kurio dėka po premjeros dar buvo išleisti ir septynių spektaklio epizodų „podcastai”, klausomi apskritai be jokio vaizdo. Spektaklis nė karto nebuvo repetuotas iki galo ir kaip pabaigtas kūrinys pasirodė tik pjesės skaitymo žiūrovams metu. Po premjeros, paties dramaturgo žodžiais, jis pats patyrė džiaugsmą, tiesiog euforiją, kokios niekada nebuvo išgyvenęs nė vienos kitos premjeros metu.

Karantino situacija ir virtuali spektaklio erdvė pasirodė palanki ne tik tarptautinės trupės subūrimui (Marius pasiūlė prodiuserei sąrašą aktorių iš įvairių šalių, su kuriais norėjo padirbėti), bet ir pačios pjesės inscenizavimui apskritai – parašyta dar 2016 m. režisieriaus Kirilo Serebrennikovo prašymu, pjesė taip ir nebuvo pastatyta nei Rygoje, nei Berlyne, kaip buvo planuota, dėl režisieriui ir jo teatrui iškeltos sufabrikuotos bylos, o vėliau taip pat neatsirado režisierių, kurie susidomėtų tema. Reikėjo sulaukti pandemijos ir karantino situacijos, kad sukurtas pjesėje distopinis pasaulis nuskambėtų aktualiai ir pranašiškai. Prodiuserė Shermeneva prisiminė, kad karantino pradžioje ji kreipėsi į Marių, klausdama, ką jis galvoja apie naują, pasaulį ištikusią realybę, o jis pasiūlė jai paskaityti pjesę, parašytą rusų kalba prieš ketverius metus.

Kalbai pasisukus prie „Alpulio“, parašyto pagal Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukus“, Julija Girba pastebėjo pjesės sąskambį su Ivaškevičiaus „Rusišku romanu“, plačiai išgarsėjusiu Maskvoje, laimėjusiu ne vieną „Auksinės kaukės“ nominaciją 2017 m., tame tarpe – premiją „Geriausias dramaturgo darbas“ ir „Geriausia aktorė“. Ivaškevičiaus spektaklius vienijantis bruožas, anot Julijos, – stiprūs moterų paveikslai, kuriuos įkūnija talentingos aktorės, ir apskritai moters tema, paskutiniu metu mums visiems suaktualinta Baltarusijos įvykių, drąsių Svetlanos Aleksijevič pareiškimų ir masinių baltarusių moterų protestų.

Pokalbio pabaigoje Evgeniya Shermeneva pasidalino įspūdžiais apie Ivaškevičiaus pjesės „Malыš“ pastatymą Liepojos dramos teatre, kurį režisavo jaunos kartos režisierius Dmitrijus Petrenko, statantis šiuolaikinę dramaturgiją. Shermenevos nuomone, tai drąsus ir pavykęs projektas, geras rudens sezono startas, nepaisant sudėtingos spektaklio temos. Tradicinis paskutinis klausimas dramaturgui buvo apie jo naujus darbus, o kartu – apie ką turi rašyti šiuolaikinis dramaturgas. Atsakydamas į pastarąjį, Ivaškevičius sakė, kad teatras neturi teisės užsimerkti ir ignoruoti tai, kas aktualu visuomenei. Jis pats šiuo metu yra perėjęs prie prozos ir tikisi neilgai trukus baigti naują romaną.

Venecijos „liūtės”: muzika, teatras ar performansas?

Rugsėjo 20 d. Voznesenskio centre įvykęs pokalbis su 58-os Venecijos bienalės laureatėmis Lina Lapelyte, Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte sukosi apie teatro ir performanso santykį šiuolaikiniame mene. Pokalbio problematiką kuratorė Julija Girba aiškino tuo, kad šiuolaikiniame Rusijos teatre performansas pasirodo tik pačiame paribyje, tarkim, dokumentiniame teatre, bet bendrai paėmus, nemokama su juo dirbti: pripratę prie režisieriaus diktatūros aktoriai negali pasiduoti performanso vyksmo atvirumui, o žiūrovai nesugeba įsitraukti.

Kita vertus, Rusijoje neseniai išleistas Erikos Fischer-Lichte knygos „Performatyvus menas“ vertimas, kuris paskatino iš naujo susimąstyti apie performanso galimybes. Šiame kontekste rusams teatro profesionalams įdomu, kaip „Saulės ir jūros“ komanda judėjo performanso link, kokia buvo jų bendradarbiavimo pradžia, ką jos mano apie savo operos-performanso sėkmę.

Šiuolaikiniu menu besidominti lietuvių publika yra skaičiusi ne vieną Venecijos bienalės laureačių interviu, tačiau įdomu, kad tam tikru kampu pasukta problematika leido joms pasakyti ir suformuluoti dalykus, kurie kituose pokalbiuose nebuvo iškilę. Tarkim, paaiškėjo, kad merginų kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo, kai joms buvo maždaug 14 metų, ir iniciatyva kilo iš Vaivos, pakvietusios Liną į savo eksperimentinės muzikos grupę, kuriai ji pati rašė dainų tekstus.

Kuriant pirmąjį bendrą darbą „Geros dienos!“ susistygavo jų veiklos modelis, veikiantis tik horizontaliai, be jokių hierarchinių santykių (moderatorė, atrodo, gerokai nustebo, kai Rugilė, į kurią buvo kreiptasi pirmiausiai, atsisakė kalbėti pirmoji, nes režisierius jų modelyje nėra svarbesnis už dramaturgą ar kompozitorių, ir atvirkščiai). Maža to, kuriant operą „Geros dienos!” paaiškėjo, kad efektyviausia pradėti nuo kastingo: atlikėjai buvo pasirenkami, juos stebint kaip asmenybes, o vėliau, kuriant libretą ir muziką, taikytasi prie jų balso ir charakterio.

Tas pats vyko ir „Saulės ir jūros“ atveju: turėdamos paplūdimio vaizdinį, kūrėjos ieškojo žmonių, kurie jame apsigyventų, ir tuomet jau jie davė impulsą kūrybai. Šis sprendimas susijęs ir su tuo, kad komanda neturi savo teatro, institucijos, kuri galėtų pasiūlyti aktorius. Trupė susirenka tam kartui, nors, pavyzdžiui, pirmosios operos atveju jos visos – ir kūrėjos ir atlikėjos – tapo kaip šeima.

„Saulės ir jūros“ pastatymas judėjo nuo teatro link performanso laipsniškai: iš pradžių rodyta Nacionalinėje dailės galerijoje, opera jau numanė ryšį su šiuolaikiniu menu, bet visgi laikėsi partitūros ir surepetuoto veiksmo. Naujos galimybės atsirado persikėlus į Veneciją: Marina Militare erdvėje buvo daug vietos, kurią reikėjo užpildyti, – taip prie komandos prisijungė savanoriai, vaikai ir šunys. Būtent jie įnešė į kūrinį performanso dvasios. Prasidėjus „Saulės ir jūros“ gastrolėms, kiekviena nauja erdvė pasiūlė savo korekcijas: Šveicarijoje opera buvo rodyta laivų statykloje, kurios erdvė pranoko lūkesčius, bet ji buvo kitokia, nei Venecijoje, kaip ir savanoriai su savo įpročiais, įsivaizdavimais ir pan.

Apskritai performansas, jei laikysime jį aktorinio meno sritimi, reikalauja atvirumo naujovėms, noro eksperimentuoti, atsisakyti komforto, kaip, pavyzdžiui, „Saulėje ir jūroje“ tenka dainuoti atsigulus, ar atlikti antimuszikišką muziką, kaip operoje „Geros dienos!“.

Julija Girba taip pat domėjosi, ar operos-performanso teatriškumas buvo tas kūrinio aspektas, kuris lėmė kūrinio sėkmę Venecijoje. Vaiva buvo linkusi sutikti, kad emocinis lygmuo, žinoma, buvo labai svarbus: kaip sakiusi Lietuvos paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti, „Saulė ir jūra” privertė šiuolaikinio meno bendruomenę pravirkti. Tačiau buvo ir kiti aspektai: bendrame sudėtingų, didelių aprašymų reikalaujančių kūrinių kontekste opera buvo tarsi lengvas brizas, sukeliantis šiurpuliuką; muzika, tekstas, stiprus vaizdinys – veikė paprastai ir tiesiogiai. Lina pridėjo, kad buvo daugybė aspektų, dėl kurių „Saulė ir jūra“ galėjo ir negauti Auksinio liūto.

Paklaustos apie dabarties darbus ir kada galima laukti naujo jų koprodukcijos kūrinio, merginos sakė, kad yra daug pasiūlymų ką nors sukurti dabar, pasinaudoti momentu, kai yra žinomos ir laukiamos, bet jos taip dirbti negalinčios. „Saulė ir jūra“ buvo brandinta penkerius metus, tokie kūriniai greitai nepasidaro. Tuo tarpu karantino laikotarpis joms dovanojęs, Vaivos žodžiais, auksinio laiko atsidėti individualiai kūrybai: ji pati galėjo sugrįžti prie rašymo ir šiuo metu rengia prozos knygą. Rugilė apmąsto ir pradeda naują projektą, kuris bus performansas, apsimetantis socialiniu reiškiniu, po to ir filmas – žodžiu, ilgas, bene trejų metų darbas. Lina ką tik pristatė savo naują darbą „Srovės“ Rygos tarptautinėje bienalėje, nuotoliniu būdu kūrė performansą „Piruetas“ Marselyje, vietinių menininkų ir Baltijos šalių programoje „Routes to Roots“.

Prie pokalbio prisijungusius Rusijos žiūrovus domino, ar lietuvių chorinio dainavimo tradicija yra paveikusi „Saulės ir jūros“ atsiradimą. Autorės mano, kad jei paveikusi, tai nesąmoningai, kaip aplinka, kurioje jos išaugusios. Į klausimą apie žvilgsnio iš viršaus idėją atsakė Rugilė, kuri šią perspektyvą pirmiausia išbandė savo filme „Rūgštus miškas“. Daugelis pirmą kartą išgirdome istoriją apie operos plokštelės voką, išspausdintą vienintelėje veikiančioje Venecijos kalėjimo spaustuvėje, ir moterys, kalinčios Venecijoje, rankiniu būdu išspaudė voko dizainui pasirinktus mėlynus ir žalius dryžius.

Artimiausias programos „Connecting Cultures. Lithuania“ renginys – Julijos Girba pokalbis su kompozitoriumi Gintaru Sodeika, vyksiantis rugsėjo 30 d.

Projekto partneriai – Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos ambasada Rusijoje.