Eglės Narbutaitės freska ant Sicilijos miestelio sienos sujungė dvi kultūras
Nedidelis Itala miestelis Sicilijoje išsiskiria kvapą gniaužiančiu peizažu ir unikalia istorija, itin mėgiamas turistų, ypač vokiečių, prancūzų ir amerikiečių, jau kuris laikas užmezgė ypatingus saitus su Lietuva.
Būtent šiame, vos pusantro tūkstančio gyventojų turinčiame miestelyje tapybos ant sienų ir iliustracijų meistrė Eglė Narbutaitė padarė tai, ką ne visada pavyksta pasiekti politikams, diplomatams, derybininkams.
Dailininkė, kurios kūryba vadinama kaip socialiai provokuojanti ir klausianti, bei sveiką protą ir sielos ramybę tausojanti, piešiniu sujungė dvi skirtinguose Europos poliuose esančias kultūras – šiaurietiškąją lietuviškąją ir pietietiškąją sicilietiškąją. Ne tik sujungė, bet ir atskleidė bendrus sąlyčio taškus, nes visada, kaip beatrodytų, yra daugiau jungiančių nei skiriančių elementų.
Pastatas, ant kurio dailininkė visą savaitę tapė piešinį, yra pačiame viduramžių miestelio centre, šalia XVI a. bažnyčios, o jo siena matosi nuo pat įvažiavimo.
„Mano tikslas buvo sujungti dvi kultūras, – sako dailininkė E. Narbutaitė. – Kadangi man pačiai medžiai labai patinka, tad pasirinkau labai aiškius itališką ir lietuvišką simbolius – alyvmedį ir obelį. Jie išauga iš dviejų galvas suglaudusių, besiilsinčių ar tarytum taikos ir ramybės būsenoje esančių žmonių. Idėja tokia, kad kiekvieno mūsų kultūrinės šaknys atneša labai daug gražių žiedų ir vaisių. Todėl svarbu suteikti toms šaknims sąlygas augti ir prigyti.“
Ant baltos viduramžių miestelio sienos sodriomis ir lakoniškomis linijomis, teptuko ir tušo potėpiais pražystantys Lietuvą bei Siciliją pristatantys simboliai, dailininkės teigimu, turi daug platesnę idėją.
„Bent Lietuvoje dar yra labai daug baimės kitataučiams. Kartais net kyla toks jausmas, kad mes, įsileidę kitą kultūrą pas save, labiau esame linkę „nukapoti“ šaknis ir labai prisibijom leisti naujoms šaknims prigyti. Piešinyje pavaizduoti jau prigiję, vienu sodu besidalinantys medžiai, vaisingi ir šiek tiek net įaugę vienas į kitą. Nes kaip ir augalai, taip ir žmonės perima tam tikras vieni kitų savybes, tačiau vis tiek išlaiko savastį, – sako E. Narbutaitė.
Obelyje įpyniau keletą lietuviškų simbolių, o pačią obelį piešiau įkvėpta lietuviškų karpinių. Simboliai tik keli – verpstė, žaltys, eglutės, liepžiedis ir giliukas – kaip lietuviškų miškų simbolis, na ir žemaičių meška, – renginio organizatorė Italoje gyvenanti lietuvė Simona Crisafulli minėjo, kad siciliečiai jai primena žemaičius.
Alyvmedžio vainike simboliai ganėtinai tradiciški, tad juos galėtumėm aptarti ir ką nors pridėti ir atimti, lygiai taip pat ir su lietuviškais. Mano tikslas buvo perteikti prigijimo idėją, sukurti ką norspozityvaus ir raminančio.“
Kaip pasakojo projekto iniciatorė ir renginio organizatorė Sicilijoje gyvenanti žemaitė S. Crisafulli, unikalus projektas, pavadintas „Labas Itala“, gimė visai netyčia ir labai paprastai.
„Šio slegiančio karantino metu savo paskyroje „Facebook“ įkėliau nuotrauką ir parašiau: gal kas norės atvykti papiešti ant mūsų sienos. Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė pasiūlė daryti bendrą projektą kartu su Lietuvos kultūros institutu, ji surado dailininkę E. Narbutaitę, kuri sutiko ir atvažiavo. Mums labai smagu dėl to“, – pasakojo S. Crisafulli.
Dailininkė E. Narbutaitė sako, kad jos piešiniai yra labai paprasti, todėl tiesiog netelpa į popieriaus lapą, o dideliame plote visai kitaip atrodo.
(Parengta pagal ITLIETUVIAI.LT straipsnį)