Menininkė Goda Palekaitė tarptautinės menininkų rezidenzijos Konstepidemin kvietimu dalyvavo 3 mėnesių rezidencijoje Geteburge*. Bendradarbiavimas su vietos menininkais buvo viena iš rezidencijos sąlygų, šalia siūlomos nemokamos studijos, stipendijos ir išlaidų naujai produkcijai**. Godai buvo pasiūlytas bendradarbiavimas su vyresnės kartos politinio ir socialinio meno atstove, Švedijoje žinoma performansų menininke Annika Lundgren. 8 mėnesių susirašinėjimas ir pokalbiai gyvai išsirutuliojo į 3 skirtingus ir kartu susijusius meno projektus: Godos Palekaitės  parodą „Ribiniai protai” (Liminal Minds), Annikos Lundgren performansų-skaitymų sesijas „Plokščia žemė” (Flat Earth), ir parodoms gerokai įpusėjus atliktą performatyvų abiejų menininkių susirašinėjimo skaitymą, atskleidžiantį projekto genezę.

Istorijos naratyvo politiškumas, kolektyvinė fantazija – temos, jungiančios Annikos ir Godos interesus. Tuo tarpu temų interpretavimo būdai ir pasirinktos medijavimo priemonės labai skiriasi. Darbo dviese iššūkiai, teigiami ir neigiami patyrimai labai subtiliai atsiskleidė paskutinėje skaitymų dalyje, kurioje pristatytas menininkių susirašinėjimas. Atsargus, pagarbus atstumas, tuo pačiu nesivaržymas atskleisti savo idėjas ir norus – susirašinėjimo skaitymas vyko kaip poros choreografija. Labai elegantiškas, konstruktyvus, nekuklus, o kartu gilus ir provokuojantis. Menininkės sėdėjo ramiai ir monotoniškai skaitė, o dialogo dinamika audrino gausiai susirinkusios auditorijos mintis. Po renginio buvo užduota daug klausimų.

Paroda išdėstyta dviejose tamsiose galerijos erdvėse. Abiejose – po dvi šviečiančias plokštumas. Viena horizontali (kaip plokščia Annikos žemė), tai ekspozicinis stalas, ant kurio išdėlioti įvairūs fikciniai artefaktai (figūrėlės, indai, žaislai). Kita plokštuma – monitorius, kabantis erdvėje vertikaliai ir siūlantis tekstus ir fotografijas. Paroda pasakoja apie du mokslininkus, kurie gyvenimo pabaigoje leidosi į egzotiškas keliones po sapnus ir futuristines fantazijas. Tai prancūzas Michel Leiris (1901-1990) ir švedas Emanuel Swedenborg (1688-1772). Netekę mokslininko statuso abu buvo nustumti į visuomenės paribius ir ilgainiui užmiršti. Kiekvienam iš šių istorinių asmenybių pristatyti skirta atskira erdvė. Goda parodos pristatymo tekste kviečia: „…įsijausti į šių dviejų personažų ribinius protus ir suvokti juos kaip galingus kritinius mąstytojus, veikusius prieš savo laiką. Swedenborg pateikė radikalią Vakarų mokslo ir krikščionybės kritiką, Leiris užrašai tapo esmine paskata, pasukusia Vakarų mąstymą nuo kolonialistinio prie postkolonialistinio. Tuo pat metu galime juos laikyti menininkais ir tyrinėtojais”. 
Paroda tapo tarptautinės Geteborgo meno bienalės – GIBCA, šiuo metu vykstančios pagrindinėse miesto meno erdvėse, dalimi. 2019 m. (pavadinimas „Labirinto dalis“)  ir 2021 m. bienalės kuratorė yra Lisa Rosendahl.

Paroda veiks iki lapkričio 24 d.

*Geteborge, Šiaurės jūros uoste,  miesto centro pakraštyje, ant kalno 1886-1970 veikė infekcinė ligoninė. 1987 ligoninės pastatų kompleksas perleistas valdyti menininkų bendruomenei. Pasiskirstę į darbines grupes, atsakingas už naujai įsteigto Konstepidemin (meno epidemija) darinio dalis (administracija, parodų salė, tarptautinis bendradarbiavimas, rezidencija etc.) pradėjo veikti 130 menininkų valdomas meno centras. Dar ir šiandien šioje erdvėje jaučiama asketiška gydymo įstaigos atmosfera, kurioje aktyviai veikianti menininkų bendruomenė turi daug vietos įvairiausiems savo norams ir poreikiams įgyvendinti. Vieta autentiška ir išskirtinė ne tik Geteborgo, bet turbūt galima pasakyti ir visos Švedijos kontekste. Konstepidemin gauna dalinį finansavimą iš miesto, regiono, programą įgyvendina kreipdamiesi projektinio finansavimo į vietos fondus.

**Švedijos kultūros politikoje vietos menininkų pristatymas institucijose, jų įtraukimas į tarptautinius mainus yra prioritetiniai kultūros lauko tikslai.

Teksto autorė Živilė Etevičiūtė
Nuotraukų autorė Goda Palekaitė