Rugsėjo 4 d. Maskvoje, Liubimovkos festivalyje, vyko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus paskaita.

Nepriklausomas jaunosios dramaturgijos festivalis Liubimovka (pavadinimas kilęs iš Konstantino Stanislavskio sodybos, kurioje festivalis prasidėjo 1989 m., pavadinimo) šiemet švenčia 30-ies metų jubiliejų. Per šį laiką jis tapo garsiausia nepriklausoma teatro profesionalų aikštele, kurioje jaunieji Rusijos dramaturgai turi galimybę pristatyti savo kūrybą teatrinei bendruomenei, susitikti ir diskutuoti su pripažintais cecho meistrais bei dalyvauti dieną naktį vykstančiuose pokalbiuose su kolegomis, režisieriais, aktoriais, teatro mokyklų studentais. Žinovai lygina Liubimovką su geriausiais Vokietijos dramaturgijos festivaliais, kuriems ji nenusileidžia nei jaunųjų autorių pjesių atrankos kriterijų griežtumu, nei profesionalų atliekamais pjesių skaitymais. Garsi Liubimovka ir dėl tarptautinės edukacinės programos, į kurią šiais metais buvo pakviestas M. Ivaškevičius.

Rusijos teatro publika gerai pažįsta Ivaškevičių dėl jo pjesių „Kantas“, „Išvarymas“ ir „Rusų romanas“, Mindaugo Karbauskio pastatytų Majakovskio teatre. Todėl nenuostabu, kad į jo paskaitą / pokalbį pagrindinėje Liubimovkos aikštelėje „8 / 3“ susirinko tiek žmonių, kad teko sėdėti ant grindų ir kabėti persisvėrus per antro aukšto langus. Ivaškevičius pasakojo apie savo patirtį dirbant su įvairiais režisieriais, tarp kurių buvo ir didieji Lietuvos scenos metrai – Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, bei dalinosi įžvalgomis apie dramaturgo ir režisieriaus santykį teatre.

Į klausytojų klausimus – su kuo įdomiausia, lengviausia, sunkiausia buvo dirbti – Marius neatsakinėjo, juokaudamas, kad Majakovskio teatro aktorius, kuriame dirba Mindaugas Karbauskis, yra salėje, ir pradėjo pasakojimą nuo Rimo Tumino pasiūlymo parašyti dramą, vėliau tapusią „Madagaskaru“. Tuminui statant „Madagaskarą“ Ivaškevičius išėjo dramaturgo ir režisieriaus bendradarbiavimo mokyklą – suprato, kiek pjesės autorius gali ir turi dalyvauti spektaklio statyme, kada jam pasirodyti, kada pasitraukti, kokių klaidų nedaryti. Po „Madagaskaro“ dirbti su režisieriais jau buvo lengviau.

Vienas įdomiausių Ivaškevičiaus profesinių susitikimų – darbas su E. Nekrošiumi, jam prisipažinusiu, kad norėtų pastatyti Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“, ir pasiūliusiu parašyti pjesę. Šis Nekrošiaus sumanymas niekada nebuvo įgyvendintas, o „Meno fortui“ sukurta pjesė „Kantas“ vėliau buvo pastatyta Majakovskio teatre. Tačiau Ivaškevičiui darbas su Nekrošiumi, jų pokalbiai, kurių metu jis buvo panardinamas į genialaus režisieriaus asociacijų srautą, jam palikę neišdildomą įspūdį.

Kalbėti apie lengvai ir sėkmingai susiklosčiusį bendradarbiavimą su jaunesnės kartos režisieriais Oskaru Koršunovu ir Mindaugu Karbauskiu Ivaškevičių paskatino klausimai iš salės apie „Išvarymo“ ir „Rusiško romano“ sukūrimo aplinkybes, tačiau papasakoti apie darbą su Kirilu Serebrenikovu dramaturgas jau nebespėjo. Galingi plojimai skambėjo ne tik susitikimo pabaigoje – publika plojo, reaguodama į Ivaškevičiaus sąmojingus atsakymus, taiklius apibūdinimus, saviironiją.

Liubimovkos festivalio organizatorė Marija Krupnik savo FB paskyroje rašė: „Mes pradėjome nuo puikių Mariaus Ivaškevičiaus meistriškumo dirbtuvių – pasinėrėme į autoriaus pasaulį, jo vidinę virtuvę, bendradarbiavimo su režisieriais būdus, atradimus ir patirtį to, kas įvyko ir neįvyko. Visa tai – oriai, santūriai ir kartu atvirai. Geri klausimai iš auditorijos. Bendrai paėmus, meilė-meilė“.

Projekto partneris – Lietuvos kultūros institutas.

Fotografija ir tekstas Ingos Vidugirytės