Baltijos šalių kultūra – Maskvos intelektualiosios literatūros mugėje

Gruodžio 1 dieną 20-ojoje intelektualiosios literatūros knygų mugėje „Non fiction”, kuri kasmet rengiama Maskvoje, trys Baltijos šalys suvienijo pajėgas ir pakvietė mugės lankytojus į Baltijos dieną.

Baltijos dienos programa prasidėjo lietuvių inicijuota diskusija „Istorija ir atmintis Baltijos šalių literatūrose”, kurioje dalyvavo po du kiekvienos šalies atstovus. Diskusiją moderavo garsi Rusijos žurnalistė, Baltijos šalių ekspertė, „Laisvės radijo” korespondentė, taip pat poetė ir vertėja, Jelena Fanailova. Iš Lietuvos pusės diskusijoje pasisakė rašytojas Marius Ivaškevičius, Rusijoje gerai žinomas ir vertinamas visų pirma kaip dramaturgas ir kaip žmogus, kurio raginimą taikiomis eitynėmis pagerbti Molėtuose nužudytus žydus išgirdo visa Lietuva. Pasidžiaugta, kad rašytojo žodis gali būti ne tik išgirstas, bet ir galįs išjudinti pilietinę tautos savimonę. Aiškumo ir konceptualumo diskusijai suteikė literatūros tyrinėtojo, vertėjo, eseisto Mindaugo Kvietkausko išsakytos mintys apie Lietuvoje egzistuojančius, dažnai vienas kitam priešinamus ar net konkuruojančius istorinės atminties diskursus – žydų holokausto ir sovietinių represijų atmintis. Būti auka savo tautos istorijoje lengviau ir patogiau, nei būti budeliu, tačiau išgyti nuo istorinių traumų, pasak M. Kvietkausko, visuomenė gali tik tuomet, kai sugeba pažvelgti ir įvertinti pačius juodžiausius savo istorijos epizodus, kai atskiri šalies istorijos pasakojimai susijungia ir tampa ne atskirų etninių ar politinių grupių, o bendra visos tautos tragedija.

Diskusijos vedėja J. Fanailova pastebėjo, kad nepaisant to, jog Baltijos tautas ir jų likimus sieja daug panašumų, ji matanti ir nemažai skirtumų. Tarsi patvirtindami šią mintį ir latvių rašytojos D. Sirma su I. Cepite, ir estų leidėjos V. Kašina bei H. Melc diskusijoje vengė giliau analizuoti patyrusios žurnalistės įvardintus prieštaringus istorijos momentus, tarkim, latvių raudonųjų šaulių istoriją, o labiau koncentravosi į savo asmeninę kūrybą ir konkrečius leidybinius projektus, kuriuos vėliau ir pristatė Baltijos dienos programoje.

Iškart po bendros diskusijos lietuviškąją Baltijos dienos programos dalį tęsė žurnalo Inostrannaja literatura: Litva 100 specialiojo numerio pristatymas, dalyvaujant vyriausiajam žurnalo redaktoriui Aleksandrui Livergantui, vertėjoms Marijai Čepaitytei, kuri yra ir šio numerio sudarytoja, bei Annai Gerasimovai, vienam žurnalo autorių Mindaugui Kvietkauskui, Lietuvos kultūros instituto atstovei Rūtai Mėlynei. A. Livergantas pasidžiaugė, kad tai jau antrasis lietuvių literatūrai skirtas Inostrannaja literatura žurnalo numeris ir, jo žodžiais, „tai liudija, kad žurnalo redakcija nepraranda susidomėjimo Lietuvos autorių kūryba ir mato didžiulį jos potencialą”. Redaktorius pabrėžė, kad tarp dviejų specialiųjų žurnalo numerių, išleistų 2015 ir 2018 metais, pavienių lietuvių autorių tekstų buvo skelbta ir kituose šio leidinio numeriuose, ir užtikrino, kad to bus siekiama ir ateityje. Savo pasisakymą redaktorius užbaigė pasidalindamas naujiena, jog nuo 11-ojo, lietuviškojo, Inostrannaja literatura numerio, garbingą tarptautiną žurnalo redkolegiją, kurią sudaro tokie pasaulinio garso rašytojai kaip Kenzaburas Ojė, Milanas Kundera ir kiti, papildė naujas narys – lietuvių rašytojas Tomu Venclova. Tad lietuviškos pozicijos šiame jau daugiau nei 60 metų gyvuojančiame aukštų filologinių standartų ir geros literatūros kriterijų siekiančiame leidinyje dar labiau sutvirtėjo.

Numerio sudarytoja ir pagrindinė jo iniciatorė M. Čepaitytė, neblogai pažįstanti šiuolaikinių rusų skaitytojų literatūrinį skonį, atskleidė antrojo lietuviškojo numerio koncepciją ir paaiškino, kodėl Lietuvos tarpukariui ir jo literatūrai reprezentuoti pasirinktas kontroversiškas, žaismingas, laisve ir Paryžiumi alsuojantis Lietuvoje mažai kam žinomas 1937 metais parašytas Liūnės Janušytės romanas Korektūros klaida. Talentinga poetė, vertėja, roko dainininkė Anna Gerasimova, pravarde „Umka”, papasakojo savo meilės lietuvių literatūrai istoriją, prasidėjusią nuo jos tėvų, profesionalių literatūros vertėjų, kurie išmokė ją lietuvių kalbos dar vaikystėje. Vertėjas, pasak A. Gerasimovos, yra tarytum tiltas, jungiantis du krantus, dvi kalbas, tautas, pasaulėžiūras, ir net tuomet, kai tie du krantai ima dėl kokių nors priežasčių tolti vienas nuo kito, vertėjas privalo visomis jėgomis siekti juos toliau jungti. Kartu su M. Čepaityte ji paskaitė geriausias epistoliarinio žanro tradicijas menančius tarpukario veikėjų Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškų bei keletą savo išverstų Gintaro Patacko eilių.

Lietuviško Inostrannaja literatura numerio turinio pristatymą užbaigė M. Kvietkausko pasakojimas apie jo eseistinio pasakojimo „Esteros žirklutės” priešistorę ir įsimintiną pažintį su šio pasakojimo heroje, judaikos archyvų žinove Estera. Lietuvos kultūros instituto atstovė Rūta Mėlynė trumpai pristatė Instituto veiklą ir jo organizuojamą Vertimų skatinimo programą, kuri palaiko ištikimiausius lietuvių kultūros bičiulius – vertėjus ir sudaro sąlygas įgyvendinti tokius projektus kaip specialiojo Lietuvai skirto Inostrannaja literatura numerio leidyba.

A. Perfilovo nuotr.