Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio proga viename žymiausių Vokietijos auksakalystės muziejuje (Das Deutsche Goldschmiedehaus) kovo 22 dieną atidaroma lietuvių menininkų gintaro dirbinių paroda „Jūratės ašaros“. Parodoje pristatoma 15 garsiausių šiuolaikinių skirtingų kartų lietuvių autorių: nuo Kazimiero Simanonio, dariusio didžiulę įtaką profesionaliąjam lietuvių gintaro menui XX a. 7-8 dešimtmečiais, iki gintaro meno suklestėjimo XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, siejamo su tautos šaknų paieška atgavus Nepriklausomybę ir mecenatiška V. ir K. Mizgirių veikla, kuriant Gintaro galerijas-muziejus Vilniuje bei Nidoje. Pristatomi vyresniosios kartos menininkai Birutė Stulgaitė, Sigitas Virpilaitis, Marytė Gurevičienė, Adolfas Šaulys/Mari Relo, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, be kurių neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės lietuvių gintaro meno scenos. Viduriniąją ir jaunesniąją kartą atstovauja aktyviai kuriantys autoriai Nerijus Erminas, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Vita Pukštaitė-Bružė, Šarūnė Vaitkutė, Eimantas Ludavičius, Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, Ugnė Blažytė, Benas Staškauskas ir kiti. Parodoje pristatomi kontraversiški objektai ir papuošalai, atskleidžiantys originalų menininkų mąstymą ir savitą lietuvių santykį su gintaru.

Lietuvių santykis su gintaru nuo seno buvo unikalus; gintaro dirbiniais prekiavo dar senovės baltų gentys, o XIX a. pab.-XX a. pr. jis vadintas šventu akmeniu, lietuviškos dvasios įsikūnijimu. Nepriklausomoje Lietuvoje gintaras buvo paskelbtas nacionaliniu išteklium ir tapo neatsiejamu tautinio kostiumo komponentu. Tačiau po II pasaulinio karo keletui dešimtmečių gintaro dirbiniai buvo diskredituoti ir prarado prestižą, užplūdus Kalinigrado gintaro kombinato produkcijai. Gintaras buvo lydomas, pjaustomas, malamas, jis nebeteko savo išskirtimumo ir tapo kičinio dirbinio sinonimu. Neigiamas menininkų požiūris į gintarą keitėsi palaipsniui – nuo F. Daukanto, K. Simanonio, iki devintojo dešimtmečio atgimimo. Šis lietuvių profesionaliojo gintaro meno kontekstas yra nepaprastai svarbus, norint suvokti lietuvių gintaro meno vystymąsi ir dabartinę jo padėtį. Specialiai parodai buvo sukurtas videofilmas, kuriame pasakojama apie XX-XXI a. lietuvių gintaro meno raidą, pristatomi žymiausi autoriai ir etapiniai jų kūriniai, kurie šiuo metu yra neprieinami plačiąjai visuomenei ir juos pamatyti įmanoma tik fotografijose. Videofilmo autoriai – menininkai Urtė Sabutytė ir Laurynas Skeisgiela.

Paroda veiks iki gegužės 15 dienos, gegužės 23 dieną ji bus perkelta į Wiesbadeno Landtago rūmus. Parodos kuratorė – menotyrininkė, VDA docentė, LDS narė dr. doc. Jurgita Ludavičienė, projekto globėjai: Heseno krašto landtago prezidentas Norbert Kartmann, Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vokietijoje Darius Jonas Semaška. Projektą remia Vilniaus dailės akademija, Lietuvos kultūros institutas, LR ambasada Vokietijoje, LR garbės konsulė Eva Dude, privatūs rėmėjai.

 Daugiau informacijos rasite: http://www.goldschmiedehaus.com/de/jurates-traenen-litauische-bernsteinkunst-des-20-und-21-jahrhunderts

Nuotraukoje: Vita Pukštaitė-Bružė. Segė „Atspindys”, 2017. Sidabras, gitaras, emalis.