Elena Fiorotto: istorija apie savanorystę Lietuvos kultūros institute
(arba: Viskas prasidėjo nuo to, kai užstrigau tarp troleibuso durų)
Prieš atvykdama pas mus kaip Europos savanorių tarnybos (European Voluntary Service) savanorė, italė Elena turėjo nemažai tarptautinės patirties: ji studijavo užsienio kalbas ir literatūrą (anglų, ispanų ir prancūzų) savo gimtajame mieste Padujoje, vėliau kaip Erasmus studentė metus prasimokė Strathclyde universitete Glazge, Škotijoje. Baigusi studijas Italijoje, Elena grįžo į Škotiją, gavusi galimybę stažuotis Italijos kultūros institute Edinburge, kur ji tobulino rinkodaros ir komunikacijos įgūdžius. Po stažuotės mergina dirbo Edinburgo miesto tarybos bibliotekoje, savanoriavo įvairiuose festivaliuose, meno parodose, muziejuose.
Per pusę metų savanorystės Lietuvos kultūros institute Elena tapo tikru mūsų šeimos nariu, mes jau jos pasiilgome ir linkime didžiausios sėkmės ateityje! Pristatome interviu su Elena, darytą, kai ji jau grįžo į Italiją.
Kokie buvo Tavo lūkesčiai prieš vykstant į Lietuvą?
Nutariau rinktis savanorystę Lietuvos kultūros institute, nes man labai patiko EST teiktas jūsų projektas. Supratau, kad jis puikiai atitinka mano interesus. Atvirai sakant, apie Lietuvą daug nežinojau, todėl ir neturėjau jokių išankstinių lūkesčių. Pradėjau ieškoti informacijos ir skaityti apie šią šalį prieš vykdama, buvo labai smalsu susipažinti ir su nauja kalba.
Prisimenu savo pirmą savaitgalį Lietuvoje: buvo puiku, švietė saulė ir nebuvo pernelyg šalta. Tiesa, buvo vasaris ir šalti orai netruko pasirodyti. Turėjau galimybę patirti -26 laipsnių šaltį, sniegą ir tikrai daug lietaus. Tai buvo tikras iššūkis! Bet prie tokių orų greit pripranti (ir pradedi gerti neįtikėtinus karštos arbatos kiekius).
Pirma diena institute prasidėjo ne itin gerai. Man lipant į senovinį troleibusą, užsidarė durys ir aš užstrigau tarp jų. Šaukiausi pagalbos, viena pagyvenusi ponia paprašė vairuotojo sustoti ir atidaryti duris… Po to supratau, kad važiuoju ne ta kryptimi, tad teko išlipti ir sulaukti kito. Galų gale, pasiekiau institutą sveika, gyva ir laiku.
Nesitikėjau, kad taip greitai pritapsiu prie kolektyvo. Buvo labai smalsu kuo daugiau išmokti ir visi tikrai noriai stengėsi mane įtraukti į savo veiklas. Beje, institute dirba vien moterys. Netrukus jos suorganizavo pasitikimo vakarienę. Man tai tikrai daug reiškė, jaučiausi laukiama, tarsi tapčiau didelės šeimos dalimi.
Kaip galėtum apibendrinti savo darbą Lietuvos kultūros institute?
Institutas užsiima Lietuvos kultūros sklaida užsienyje ir pristato Lietuvai garsiausius ir talentingiausius lietuvių menininkus, kurie dirba ir gyvena kitose šalyse. Be to, institutas koordinuoja Lietuvos dalyvavimą Europos Sąjungos programose „Kūrybiška Europa“ ir „Europa piliečiams”. Tad veiklos ir projektai yra labai gausūs ir skirtingi. Man labai patiko matyti kultūros instituto veiklos užkulisius. Pasirodo, kultūrai reikia labai daug praktinio ir kasdienio darbo. Neįtikėtina, kiek laiko prireikia planavimui ir organizavimui! Man labai pasisekė, kad pavyko prisijungti prie nuostabaus kolektyvo. Turėjau išskirtinę galimybę susipažinti su Lietuvos kultūra ir istorija. Be to, patyriau, kad yra įmanoma dirbti komandoje ir palaikyti vieniems kitus. Visos mano kolegės buvo tikrai atviros, domėjosi manimi ir Italija. Ne kartą rengėme bendrus pietus ir vakarienes. Jos taip pat apsisprendė kalbėti angliškai per bendrus kasmėnesinius susirinkimus. Jaučiausi komandos dalimi ir buvau laiminga, galėdama padėti.
Gal galėtum papasakoti apie savo adaptaciją Lietuvoje apskritai?
Prisitaikymas prie naujos šalies, kultūros ir darbo vyko palaipsniui. Pirmomis dienomis pažinojau tik savo buto kaimyną, bet po pirmos savaitės Lietuvoje dalyvavau atvykimo mokymuose, kurie buvo surengti visiems Lietuvoje esantiems Europos savanorių tarnybos savanoriams. Ten sutikau daugybę žmonių, su kai kuriais jų iki šiol esame draugai. Seminaras labai padėjo mano socialiniam gyvenimui. Kitas dalykas, tikrai padėjęs viešnagės Lietuvoje metu, buvo lietuvių kalbos kursai. Kai pradėjau juos lankyti, jaučiausi vis tvirčiau naujoje vietoje. Tam reikėjo laiko ir kantrybės, bet galų gale kalba labai padėjo susikurti savo kasdienybės rutiną. O institute stengiausi būti kuo lankstesnė, priimdama kiekvieną užduotį kaip galimybę atrasti naujus dalykus.
Kokios profesinės veiklos buvo Tau naudingiausios ir įdomiausios?
Man tikrai patiko dirbti su instituto Twitterio profiliu. Buvo smagu ieškoti būdų, kaip perteikti pagrindinę vienos ar kitos veiklos ar naujienos idėją trumpame sakinyje. Man taip pat tikrai patiko rašyti ir versti straipsnius instituto angliškajam puslapiui. Turėjau galimybę susipažinti su pranešimų žiniasklaidai kūrimu ir platinimu, daug sužinojau apie kultūrinę komunikaciją, sklaidą ir viešinimą. Sutvirtėjo mano rašymo įgūdžiai, ir, kas svarbiausia, supratau, kad man labai patinka ši kultūros sektoriaus dalis.
Kokius projektus išskirtum?
Du projektai mane sudomino labiausiai. Pirmasis – Vilniaus knygų mugė, kurios kultūrinę programą organizuoja Lietuvos kultūros institutas. Tai yra didžiausia Baltijos šalių knygų mugė ir man buvo nuostabi patirtis. Padėjau organizuoti mugės savanorių veiklas. Buvo nuostabu matyti, kaip visi dalyviai džiaugėsi galimybe aktyviai dalyvauti renginyje! Turėjau progą atrasti Lietuvos literatūrą ir pagilinti supratimą apie kultūrą apskritai. Antrasis projektas – tarptautinis iliustruotojų mainų projektas POP UP, kuriame dalyvavo menininkai, dėstytojai ir studentai iš Jungtinės Karalystės, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Studentai kartu su mentoriais – profesionaliais iliustruotojais iš skirtingų šalių – kūrė iliustruotas knygas. Turėjau galimybę sekti įvairias šio projekto stadijas, mačiau, kaip su britų mentoriais dirba lietuvių studentai, kaip vystosi jų sumanytos istorijos. Taip pat dalyvavau projekto organizatorių susitikimuose, sužinojau, kaip vystomas tokių veiklų viešinimas visose keturiose šalyse ir plačiau Europoje. Visos studentų knygelės bus spausdinamos ir pristatytos 2018 m. Londono knygų mugėje.
Ar buvo kada nuobodžiauti?
Tiesą sakant, institute nuobodžiauti neteko. Galbūt mažiausiai įdomus buvo skirtingų Europos projektų faktų ir skaičių atnaujinimo darbas, bet atnaujinau ir savo praktinius įgūdžius. Dabar tikrai tvirčiau jaučiuosi, dirbdama su Excelio dokumentais ir išsamiai pažįstu visus tų projektų procesus. Darbo krūvis tikrai niekada nekėlė streso. Buvo dienų, kai nemaža dalis kolektyvo buvo išvykusi į komandiruotes, tad ir man nebuvo labai daug darbo, bet juk ir pats gali sugalvoti sau užsiėmimų. Sakyčiau, EST programa suteikia puikią galimybę susivokti pačiam, atrasti dalykus, kurie tave labiausiai domina.