Spalio 14 dieną Geitšede įsikūręs “BALTIC” šiuolaikinio meno centras pristato Deimanto Narkevičiaus solo parodą „Dubliuota jaunystė”.

D. Narkevičius (g. Utenoje, 1964 m.) kuria daugiaprasmius, nuosekliu tyrimu pagrįstus video darbus. Menininkas dažnai provokuoja, analizuodamas klausimus, susijusius su netolima praeitimi. Jis remiasi savo kaip istorijos liudininko savo šalyje patirtimi, kai Lietuva iš sovietinės valstybės tapo posovietine, kuomet režimas palaipsniui keitėsi iš totalitarinio į demokratiją.

Baigęs skulptūrą menininkas naudojasi dokumentinio kino metodais bei menine kalba. Pasitelkęs interviu ir filmuotos medžiagos archyvus, D. Narkevičius tyrinėja ir permąsto dokumentinio kino žanrą – jo filmai ir garso instaliacijos iliustruoja poreikį prisiminti praeitį ir atskleidžia tokio poreikio aktualumą. Narkevičiaus meninio tyrimo centre yra specifinė Sovietinio gyvenimo ideologija, tapatybė ir utopiniai idealai bei tos ideologijos kaitos procesai.

Parodoje „Dubliuota jaunystė” yra pristatomi keturi Narkevičiaus darbai, tarp jų ir naujas filmas „2015 liepos 20-oji”, kuris Jungtinėje Karalystėje bus rodomas pirmą kartą. Šiame darbe naudojant 3D technologiją buvo nufilmuotas aštuonių 1952 m. pastatytų sovietinių socrealizmo stiliaus skulptūrų nuėmimas nuo Žaliojo tilto Vilniaus centre.  Skulptūrų nuėmimą menininkas dokumentavo naudodamas pusiau savadarbį stereoskopinį įrenginį.

Narkevičiaus kūrinyje kamerų kalibravimas tampa abstrakčiu ritualu, pagerbiančiu ir išlydinčiu objektus, kurie netrukus bus pašalinti iš viešosios erdvės. Filmo kulminacija yra liepos 20 d. antra valanda nakties, kuomet nuo Žaliojo titlo nuimamos visos skulptūros.

Parodos metu spalio 14 d. vyks diskusija su menininku, kurioje dalyvaus profesorius Richardas Clay, meno istorikė Lina Džuverovič bei kuratorius Alessandro Vincentelli.

Deimanto Narkevičiaus parodą BALTIC šiuolaikinio meno centre remia Lietuvos kultūros institutas.

Daugiau informacijos: www.balticmill.com

Apie menininką: Deimantas Narkevičius gimė Utenoje, šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje baigęs skulptūros studijas, 1992 m. jis metams išvyko studijuoti į Londoną.

Šios studijos stipriai paveikė jo vėlesnį susidomėjimą vietą žyminčiu menu bei vietos apibrėžimu platesne diskursyvine prasme. Pastaruoju metu Narkevičiaus kūriniai dažniausiai atsiranda kino juostoje. Eksperimentuodamas kino filmo struktūra, jis tematizuoja subjektyvių prisiminimų svorį ir kalba apie asmeniškų istorijos revizijų svarbą. Menininkas yra ne kartą teigęs, kad jo filmai yra išplėtotos skulptūros, ne tik neatsiejamos nuo konkrečių fizinių jų eksponavimo erdvės parametrų, bet ir savo problematika atsispiriančios nuo labai konkrečių asmeniškų patirčių ir aplinkybių. Narkevičiaus naudojami skirtingi kino formatai, dažnai įterpiami kitų medijų – piešinio, rastų fotografijų ar filmuotos medžiagos – fragmentai praplečia jo pasakojamų istorijų laiko ir erdvės ribas. Šiais intarpais iš kito laiko, kitos vietos ir kitos istorijos, menininkas tankina generuojamas reikšmes ir taip jo istorijos tampa neišsenkančių sąsajų, nuorodų ir asociacijų tinklu.

Deimantas Narkevičius: „Nors mano kūriniai kalba apie aktualias temas, po jomis glūdinčios problemos dažniausiai kyla iš praeities. Mano meninė veikla prasidėjo dinamiškų socialinių pokyčių laikotarpyje. Stresas ir neurozė, iššaukta šių dinamiškų pokyčių, nukreipė mūsų visuomenę tiek nuo istorinės refleksijos, tiek ir nuo susidomėjimo ateitimi. Dešimtmečius veikusi ideologinė „orientacija“ stengėsi sukurti visuomenę virš istorijos. Naujoji politinė situacija grąžino mus į besisukantį istorijos ratą, kuris neišvengiamai reikalauja vizijos. Tačiau kai mes pradėjome patys kurti šią viziją, pradėjo lįsti praeitis, reiškiniai, anksčiau glūdėję už ideologijos paviršių. Jie išvedė mus į nepažymėtą, nenorimą, nemalonią teritoriją, drumsčiančią mūsų ateities viziją“. Deimanto Narkevičiaus kūryba yra sulaukusi plataus pripažinimo tarptautinėje meno scenoje. Šis menininkas atstovavo Lietuvai 49-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2001 metais. Jis buvo pakviestas į tokias parodas kaip Manifesta, Busano ir Gvangdžu šiuolaikinio meno bienalės, dalyvavo Miunsterio Skulptūros projekte bei Tarptautiniuose Roterdamo kino festivaliuose.