Vaizduotės pasaulio dirigentas

(Tekstas publikuotas dienraštyje 7 meno dienos 2016-05-27)

KALBAMĖS SU ILIUSTRUOTOJU KĘSTUČIU KASPARAVIČIUM IR JO PARODOS KURATORE DR. JOLITA LIŠKEVIČIENE

Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.

Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus…

Pasak parodos kuratorės dr. Jolitos Liškevičienės, būtent tai sudaro išskirtinio Lietuvos dailininko ir rašytojo kūrybos esmę: joje užkoduota vaizduotę išlaisvinanti galia. Apie Bolonijos patirtis ir parodoje nubrėžtą Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos kelią kalbėjomės Vilniuje, prie dailininko stalo, kur gimė visas didžiulis jo diriguojamų personažų „choras“ (ir šios parodos sumanymas).

Kaip suformulavote parodos koncepciją?

Jolita Liškevičienė: Iš tiesų buvo taip: kiekvienas turėjome savo viziją, Kęstutis su manąja iš pradžių nesutiko.

Kęstutis Kasparavičius: Jolita norėjo į parodą įtraukti visą mano kūrybą nuo pat pradžių – 1984-ųjų iliustracijų leidiniui „Įdomiųjų darbų pamokos“. Man neatrodė, kad verta – juk pradėjau nuo choro dirigavimo M.K. Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės institute baigiau dizaino specialybę – jau 26-erių. Iki tol net nebuvau bandęs iliustruoti. Taip išėjo, kad gan greitai, nuo 1990-ųjų, pradėjau dirbti su vokiečių leidėjais. Manau, kad mano kūrybos pradžia buvo tai, ką kiti daro dar būdami studentais. Aš mokiausi piešdamas savo pirmąsias iliustracijas!

J. L.: O aš manau, kad tikrai vertėjo parodyti ir šį etapą: tarkime, 1989 m. išleistos „Lietuviškos pasakos“ buvo labai didelės apimties ir reikšmingas darbas, taip pat ir „Baronas Miunchauzenas“ (1987). Juk negali menininkas iš karto būti brandus, labai įdomu stebėti jo raidą. Kęstučio kūryba pirmose knygose yra kitokia negu mums pažįstama dabar, jis naudojo kitą techniką – spalvino akvarele, štrichavo, taip išgaudavo apimtis. Tuo metu Kęstutis Kasparavičius daug mokėsi iš meno istorijos, ieškojo pirmavaizdžių, taip pat jau matome pirmuosius siurrealizmo bruožus – visa tai pristatėme pirmojoje parodos dalyje kaip savojo stiliaus paiešką. Nuo 1992-ųjų dailininko braižas pradėjo labai stipriai keistis, įvyko lūžis, susijęs su vokiško konteksto įtaka. Per dešimtį metų (iki 2002 m.) Kęstutis Kasparavičius tapo tuo, kuo yra dabar, ištobulinęs nonsenso estetiką ir kitus unikalius savo kūrybos bruožus.

O kaip vis dėlto prie to prisidėjo darbas su vokiečių užsakymais?

K. K.: 1990 m. pelniau apdovanojimą „Auksinis pieštukas“ Belgrade ir tai atvėrė kelią tarptautiniams užsakymams. Dirbti Vokietijos miesto Eslingeno leidyklai tikrai nebuvo lengva, mano patirtis su „Vaga“ ar „Vyturiu“ buvo visiškai kitokia, darydavau, kaip išeina, niekas neturėdavo pastabų. Eslingene viskas buvo kitaip: siųsdavau eskizus jų meno redaktoriui Matthiasui Bergui, perpiešdavau po keletą sykių, šlifuodavau. Reikalavimų būdavo daugybė, net galėdavo paprašyti keisti techniką. Ir keičiau – iš pradžių sukandęs dantis, galvojau, kad gal visai neblogai man sekėsi štrichuoti… O dabar džiaugiuosi, kad išėjau tokį muštrą. Manau, kad pirmosios pora knygelių ne kaži kaip pavyko, bet paskui įsivažiavau.

J. L.: Vokietijos leidėjai reikalavo kanonų, griežto iliustracijų kiekio, laikytis terminų.

K. K.: Ir negalėdavai ginčytis, nes jie – aukšto lygio, patyrę profesionalai, kurie, beje, yra man sakę, kad labiau mėgsta dirbti su jaunais dailininkais. Manau, kad ši patirtis ir padarė mane tikru iliustruotoju.

J. L.: Šiame etape labiausiai Kęstučio Kasparavičiaus vaizduotę išlaisvino iliustracijos Edwardo Learo knygai „Antis ir kengūra“ („Esslinger“, 1992). Learas vadinamas nonsenso estetikos pradininku literatūroje vaikams. Man atrodo, kad šis užsakymas buvo lemtingas Kęstučiui: jis galų gale gavo galimybę nebūti pririštas prie teksto. Parodos Bolonijoje katalogo viršelyje įdėjome iliustraciją iš šios Learo knygos, nes joje – Kasparavičiaus kūrybos esencija: čia yra ir knygos autoriaus portretas, ir kartu dailininko autoportretas. Skrybėlė yra tarsi vaizduotė, o joje – įvairios durys, laiptai, langai, kviečiantys užeiti ir skaitytojo fantaziją. 1992–2002 m. laikotarpiu, kurį mes parodoje įvardijome kaip pagrindinių stilistinių krypčių susiformavimo laiką, išlaisvėjo ir dailininko personažai, jo iliustracijose pradėjo veikti siužetas. Šiųmetinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje teko dalyvauti vienoje diskusijoje, jos dalyviai klausė – kada galima pasakyti, kad iliustracija knygai yra gera? Tada, kada tampi iliustracijos dalyviu, žiūrėdamas į ją jautiesi, tarsi atsidūrei jos viduje.

Beje, šiame Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos laikotarpyje išskyrėme ir dvi kitas stilistines kryptis: tvirtėjant nonsenso estetikai, jis iliustravo ir klasikos kūrinius: „Pinokis“ („Coppenrath Verlag“, 1993), tos pačios leidyklos užsakytas „Spragtukas“ (1998), „Coliukė“ („Nieko rimto“, 2005), kitas knygas. Kaip žinome, visose pasakose yra reali ir fantastinė erdvė – būtent ši, be abejo, Kęstučiui visada daug artimesnė. Trečioji kryptis – realistinė estetika: Kasparavičius kūrė iliustracijas Fiodoro Dostojevskio „Sąžiningam vagiui“ („Grimm Press“, 1994). Taip pat jis pradėjo dirbti su amerikiečiais – leidykla „Boyds Mills Press“, kurie reikalavo tik realizmo.

K. K.: Tai buvo pats nykiausias metas… Darbo tuo metu tikrai netrūko: tęsiau bendradarbiavimą su vokiečių leidykla, dar atsirado užsakymų iš Taivano. Bet nusprendžiau išbandyti save anglakalbėje erdvėje. Pasirodo, apsirikau… Neįdomu, nuobodu ir nei ypatingų tiražų, nei pardavimų nebuvo. Padariau kelias knygas: „Šventasis Valentinas“, „Šventasis Martynas“, dar šventųjų gyvenimų, H. Ch. Anderseno „Mergaitę su degtukais“. Užtat po to pradėjau rašyti!

Taivano leidykla „Grimm Press“ iš pradžių pasiūlė parašyti vienos iliustracijos istoriją – leido labdarai skirtą kelių autorių knygelę. Pirmoji istorija vadinosi „Čiulbantis žmogus“. Kai ši knyga išėjo, leidyklos vadovas man parašė: tavo istorija gana smagi, gal yra jų daugiau? Aš, aišku, nieko neturėjau, bet pamelavau, kad turiu! Nelabai įsivaizdavau, kiek jų reikia. Paaiškėjo, kad 36. Žodžiu, susitarėme, kad duoda man mėnesį (neva tam, kad spėčiau išversti į anglų kalbą). Parašiau visas istorijas per dvi savaites. Pirmoji knygelė – „Trumpos istorijos“ – man rodos, yra gana padrika. Bet lyg ir patiko visiems, tai toliau parašiau antrą, trečią, kitas… Tuomet Lietuvoje atsirado leidykla „Nieko rimto“ ir pradėjo leisti mano parašytas knygas lietuviškai.

J. L.: Nuo 2003 m. Kęstutis Kasparavičius ir rašytojas, ir dailininkas. Šis etapas tęsiasi iki dabar!

Kaip Jums sekasi rašyti?

K. K.: Kai pradedi rašyti 48-erių, neįsivaizduoji, kiek turi minčių galvoje, bet imi rašyti ir pasipila srautas – nespėji užrašinėti! Pirmos knygos byrėjo viena po kitos. Vėliau galbūt pradėjau geriau valdyti žodį, taisai, neskubi. Manau, kad mano vėlesni tekstai yra geresni.

Ar jūsų tekstai galėtų egzistuoti savarankiškai arba, tarkime, su kito dailininko iliustracijomis?

K. K.: Manau, kad ne… Juk mano istorijos yra tarsi išplėsti paaiškinimai po iliustracijomis. Dažniausiai pirma sugalvoju vaizdą, o jis padiktuoja tekstą. Būtų labai keista pamatyti, kad kažkas kitas mano istoriją mato kitaip… O gal ir nieko?

J. L.: Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijoms iš tiesų yra būdinga tai, kad jos žadina vaizduotę. Juk ne vienai jo iliustracijų knygai yra sukurti keli skirtingi tekstai! Tarkime, „Tinginių šalis“ iš pradžių buvo išleista vokiškai (jau dailininko sukurtoms iliustracijoms), po to ši knyga atsirado Meksikoje, meksikiečių rašytojas parašė naują tekstą, vėliau buvo daniškas, korėjietiškas, graikiškas, lietuviškai jį sukūrė Vytautas V. Landsbergis. Tikrai būtų labai įdomu palyginti visus tekstus, tai galėtų atskleisti skirtingą vaizdo suvokimą, kitus įdomius kultūrinius niuansus.

O koks jūsų santykis su klasikiniu, pavyzdžiui, pasakos tekstu?

K. K.: Kai kurdavau iliustracijas pasakų ar kitų autorių tekstams, „išvalydavau“ savo ego, daugybę kartų skaitydavau tekstą, stengdavausi įsijausti.

Ar imtumėtės dabar tokio darbo?

K. K.: Na ne, jau nebenorėčiau – neįdomu. Paskutinė mano iliustruota pasaka – „Coliukė“, tai jau buvo prieš dešimtį metų…

Koks yra jūsų santykis su leidybos madomis, kryptimis ir tendencijomis?

K. K.: Europos leidyboje egzistuoja labai griežta klasifikacija pagal vaikų amžiaus grupes, paveikslėlių knygos yra dar labiau įrėmintos, nustatytas santykis tarp iliustracijos ir teksto, formatai ir t.t. Mano knygos, pavyzdžiui, „Trumpos istorijos“, yra visiškai „ne į temą“: tokių apskritai beveik niekur neleidžia. Turi būti 32 puslapių knygelė, viena istorija, teksto apimtis – nuo 800 iki 1000 žodžių. Dabar man pačiam pasidarė įdomu pasibandyti šias ribas ir tris iš eilės knygas darau pagal tokį standartą. Labai sunku trumpinti tekstą, kad liktų mintis, juokų, kad nebūtų vien trumpas vaizdo paaiškinimas.

J. L.: Dabar per metus padarote maždaug vieną knygą?

K. K.: Taip, aš niekur neskubu! Kokį dešimtį metų dirbu savo malonumui, niekas niekur neveja, nespaudžia.

Kaip jums atrodo, kas jus padaro universalų, tarptautinį fenomeną? Jūsų knygų kelionės po skirtingas šalis prasidėjo kone nuo pat kūrybos pradžios. Kodėl?

K. K.: Na taip, man labai sekėsi – vos nusiųsdavau eskizus į, tarkime, Bolonijos vaikų knygų mugės konkursą, ir iškart atrinkdavo…

J. L.: Tiesiog jis – unikalus, kitoks, jis – Kęstutis Kasparavičius, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Dailininkas atrado savo kūrybos kryptį, kuri lyg ir paprasta, bet – su niekuo nepalyginama. Man rodos, panašiai kuriančių, „Kasparavičiaus krypties“ menininkų nelabai rasi.

K. K.: Gal dėl to, kad kitos kryptys ne šiaip – gražu, bet dar ir gerai perkamos. O mano knygos niekada nėra buvusios bestseleriu! Leidyklos mane renkasi, bet tikrai nėra taip, kad sušoktų ir nepasidalintų… Kad ir tas Matthiasas Bergas man kažkada rašė: Vokietijoje tu turi tam tikrą grupę „fanų“, kurie tave labai mėgsta, viską perka, bet ši grupė nėra didelė. Tam tikro dydžio tiražas yra išperkamas, ir tiek. Užtat ta grupė yra stabili. Ir galvoju – gal gerai? Galbūt nieko gera nesigautų, jei tyčia mėginčiau kurti populiaresnius dalykus.

Kaip jūsų kūrybą veikia vieta, kurioje esate?

K. K.: Vieta, aplinka man labai svarbi. Daug piešiu iš natūros. Kai gyvenau užmiestyje, name, iliustracijose buvo daugiau gamtos, to, kas mane tuo metu supo. Vėliau persikrausčiau į Vilnių, senamiestį, ir knygose atsirado mano kasvakarinių pasivaikščiojimų motyvai. Jei atsidurčiau Naujojoje Zelandijoje, tikrai pieščiau kitaip.

J. L.: Kasparavičiaus iliustracijose daug ne tik aplinkos, bet ir autobiografinių detalių – jis ir pats save dažnai įkomponuoja! Apeitume jo namus, atpažintume ne vieną vazelę, interjero detalę, baldą ar laiptinės turėklą.

K. K.: Esu ir savo vaikus ne kartą piešęs, kol tie užaugo ir atsisakė pozuoti. Sūnų buvau aprengęs pasiskolintu vienuolio abitu – jis pozavo už kažkurį šventąjį. Būdavo juokinga, kai su visu abitu išeidavo į verandą parūkyti, kažin, ką kaimynai galvojo.

Grįžkime į Boloniją: į parodos atidarymą susirinko tikrai daug jūsų kūrybos gerbėjų, leidybos profesionalų.

J. L.: Auditorija tikrai susirinko didelė. Knygos meno specialistai žino Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą, ją vertina. Būtų tikrai gerai šią parodą surengti ir Lietuvoje!

Kalbino Vlada Kalpokaitė