(Džojos Barysaitės nuotraukoje – Benedetta Carpi de Resmini)

Lietuvos kultūros instituto ekspertų vizitų programoje dalyvavusios kuratorės iš Romos Benedettos Carpi de Resmini straipsnis apie Kauno bienalę.

Gijos. Atstumo fantasmagorija

Kauno bienalė, rengiama jau dešimtąjį kartą – ir kuruojama Nicolas Borriaud, – siekė užmegzti saitus su savo į užmaršties zoną išstumta ar nutylima praeitimi, pasitelkiant kaleidoskopinę šiuolaikinių apraiškų seką.

Fantasmagorija – tam tikra teatro forma, šiuo atveju simbolizuojanti ideologiją, – galėtų tapti užmirštu istoriniu modeliu šiandienos meno praktikai: modeliu, kurį pasitelkus būtų galima žvelgti ir analizuoti iš laiko perspektyvos palyginus neseną šalies praeitį. Ši bienalė apjungia praeitį ir ateities įsivaizdavimą pasitelkdama viziją, kuri nepriklauso istorinei analizei, tačiau yra žvilgsnio į problematišką dabartinio pasaulio sistemą sintezė. Laiko susvetimėjimas ir perkėlimas, kaip proceso paradigma, tampa lęšiu, pro kurį žvelgiama į dabartį ir kartu į praeitį.

Parodoje eksponuojami darbai mus verčia susimąstyti apie tai, kaip kasdienybės laikas prarado savąją reikšmę, nes atsidūrėme egzistencinėje instinktų, pralekiančių tokiu greičiu, jog nubloškia mus į neaiškią sąstingio būseną, prievartoje. Bienalė, įtraukianti į svaiginamą apsireiškimų epifaniją, siūlo patirti žmogiškosios būties akimirkas trumpose laiko slinktyse. Praeitis išnyra iš to, ką parodos kuratorius įvardija kaip perspektyvinio atstumo griūtį. Parodos vieta pasirinkus senąjį centrinio pašto pastatą, anot Borriaud, leidžiama atsiskleisti epinei pamėkliškos pilies aurai. Stovintis Kauno miesto centre šis XX a. ketvirtojo dešimtmečio pastatas, šiandien tuščias ir laukiantis savo naujos paskirties, yra buvimo ir nebuvimo vieta, atsiverianti tarsi laiko paradoksas, liudijantis apie netolimą praeitį. Kiekvienoje aplankytoje salėje ar instaliacijoje apima jausmas patekus į dvigubą laiko srautą, vadinamąjį Doppelgänger – iš vokiečių kalbos pasiskolintas terminas, kurį sudaro doppel „dvigubas“ ir Gänger „praeinantis, tekantis“ (nuo gehen „eiti): nuolatinis judėjimas tarp praeities ir painių dabarties kilpų. Carsten Höller pasitinka mus laiko slinktimi su visuose aukštuose žybsinčių šviesų instaliacija.

Darius Žiūra kuria įspūdingą instaliaciją, kurią įkvėpė autobiografinė trijų bičiulių, kurių keliai išsiskyrė po sovietų imperijos žlugimo, draugystė. Katie Paterson nutolina mus nuo kontingento tam, kad perkeltų į mūsų saulės sistemą, panaudodama žvakę, skleidžiančią unikalų, dažnai susapnuotą žvaigždės ar planetos aromatą; mūsų laikas virsta santykiniu, nes yra sudėtingos sistemos dalis, o devyni laikrodžiai, žymintys praeinančias dienas, turi priversti mus susimąstyti apie mūsų žemės laiko reliatyvumą. Eilė besivarstančių durų, kurios niekada neatsiveria iki galo, savo nerimą keliančiu girgždesiu pabrėžia mūsų perėjimą iš vienos aplinkos į kitą. Šis jauno lietuvių dizainerio Julijono Urbono kūrinys yra viena geriausių mūsų laiko metaforų: privertos durys žymi mūsų sunkumus mėginant pilnai aprėpti savąjį laiką ir tuo pačiu sąmoningai gyventi dabartyje. Išgyvename tai, ką Jonathan Crary knygoje 24/7 (Einaudi, 2015) įvardija kaip „laiką be tapsmo, nepavaldų jokiam konkrečiam ar atpažįstamam ribų nustatymui, laiką be sekos ir pasikartojimų ritualo.“ Tą pakibusį, Emily Dickinson įsivaizduotą laiką, kuris veikiausiai yra vienintelė formulė leidžianti mums gyventi dabartyje: (eilėraštis nr. 672) „The Future – never spoke – / Nor will He – like the Dumb – / Reveal by sign – a syllable / Of His Profound To Come – // But when the News be ripe – / Presents it – in the Act – / Forestalling Preparation – / Escape – or Substitute – // Indifference to Him – / The Dower – as the Doom – / His Office – but to execute / Fate’s – Telegram – to Him.“

Benedetta Carpi De Resmini

http://www.exibart.com/notizia.asp?IDNotizia=48124&IDCategoria=52

Tomos Gudelytės vertimas