Prokofjevas Žaliojo tilto prieigose

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Interviu su Rafaliu Dziemidoku, Lenkijos choreografu, subūrusiu lietuvių ir estų šokėjų komandą penkių dienų kūrybinių dirbtuvių festivalio „Sirenos“ metu reinterpretuoti „Petia ir vilkas“ Žaliojo tilto prieigose. Kalbino Sigita Ivaškaitė.

Kaip kilo idėja kurti būtent tokios formos projektą?

Iš pat pradžių tai buvo vieno Lenkijos festivalio Varšuvoje pasiūlymas sukurti pasirodymą viešoje erdvėje. Pamaniau, kad tai yra gera mintis, tačiau tuo pačiu įpareigojanti. Daryti ką nors viešoje erdvėje, reiškia susilaukti daug nuorodų iš konteksto, kurio tau visiškai nereikia. Taip nusprendžiau ieškoti kažko, kas leistų man būti labai konkrečiu savo darbe. Svarbu pasidarė turėti ir labai aiškią, suvokiamą, gal net pažįstamą istoriją. Kaip man atrodė tuo metu, pasirodymas viešoje erdvėje turi turėti tam tikrus rėmus tam, kad netyčia užklydęs žiūrovas galėtų tame susikurti, atrasti savo nuorodas.

Taigi, yra sąrašas klasikinių kūrinių, kuriuos aš labai mėgstu ir „Petia ir vilkas“ yra vienas iš jų. Todėl nusprendžiau atidžiau į jį pažvelgti ir supratau, kad jame nėra nieko, kas mane domintų kaip menininką. Man patinka muzika, žiūrėti pagal jį sukurtus baletus, bet nieko daugiau. Ir tai, kad man yra neįdomu mane labai sudomino. Ir aš pradėjau klausti savęs, kodėl tai, kas yra taip gražu tuo pačiu metu yra taip nuobodu, kai į tai žiūri iš tam tikros meno formos perspektyvos. Tai atvėrė daug durų: ryšys tarp klasikos meninio kūrimo ir šiuolaikinio meno, kuris dirba pagal griežtas sistemas bei daug kitų temų. Pamaniau, jog toks susidūrimas gali būti įdomus.

Iš pradžių tai buvo vienkartinis pasirodymas, bet po jo aš supratau, kad tai turi tapti nauju formatu, kad tai galime kartoti skirtinguose miestuose, su  skirtingais žmonėmis.. Ir tai yra kaip mes dirbame dabar.

Kaip atsirenkate šokėjus projektui?

Šiame projekte aš priimu tai, jog nežinau, su kuo teks dirbti. Jei žinočiau – turėčiau vilčių, o dabar, nežinant, turiu dirbti su tuo, ką turiu. Ir priklausomai nuo to, ką turiu, turiu daryti tai, kas padaryti įmanoma, o ne tai, kas neįmanoma. Laiko turime taip pat nedaug.

Dažnai šokyje siekis yra daryti tai, kas neįmanoma. Mes sau to leisti negalime. Negalime daryti to, ko… negalime!

Tai yra įdomu ir su tuo atsiduriu situacijoje su šokėjais, kurių nepažįstu. Kartais šokėjus atsiunčia prodiuseriai, kartais jie yra visiški mėgėjai, kartais, kaip šį kartą, yra tie, kurie patys atsiliepė į kvietimą dalyvauti. Čia svarbiausia lieka nepažįstamųjų susitikimo idėja, apie tai yra ir pats spektaklis, pasirodymas. Mes esame nepažįstamieji, vaidinantys nepažįstamiems žmonėms… taip atsiranda daug to šiuolaikinio skubos ir laikinumo jausmo.

Tuomet kokio griežtumo yra jūsų projekto struktūra? Daug kam skamba nerealu sukurti spektaklį per 5 dienas.

Pirmiausia yra muzika, naujai interpretuota originalaus „Petios ir vilko“ versija. Žinoma šiek tiek žaidžiame jos trukme, pridedame kitų kūrinių, bet tai mums yra pagrindinis rėmas. Kaip ir originale, nes tai – muzikinis kūrinys ir jis turi savo apimtį laike. Antra – tai pasakojimas, kurį aš taip pat pasiimu. Ne tiksliai atkartoju, bet bene 100 procentu vadovaujuosi. Tai jau yra pusė darbo. Tuomet turime tik užpildyti pasakojimą ir atrasti kaip ir ką kas daro ir kaip tai sudėti.

Svarbiausia yra tai, su kuo aš dirbu. Po pirmo gyvo susitikimo, gana greitai suprantu, kas yra tie žmonės, ir priklausomai nuo to, ką su jais galime padaryti, tą ir darome, stengdamiesi pasiekti kuo aukštesnės kokybės.

Man šis projektas yra toks aiškus, manau kad jo koncepcija yra tokia aiški, kad galėčiau jį pritaikyti bet kam, bet kokiai trupei. Juk čia visuomet išliks mums svarbūs klausimai, kuriuos šiame darbe mes visuomet svarstome. Nesvarbu, ką tiksliai naudosime šokyje.

Pavyzdžiui dabar Vilniuje panašu, jog mes ne tik užduosime, bet ir atsakysime į kai kuriuos klausimus, apie ką aš dažniausiai net nedrįstu pasvajoti. O čia mes galbūt galėsime pabandyti ne tik klausti, bet ir iš tiesų teigti. Pažiūrėsime.

Ką šiam pasirodymui reiškia jo erdvė?

Aš visuomet manau, jog vietos partneriai žino, kokia erdvė konkrečiam miestui yra svarbiausia. Svarbu, kad ta vieta vietiniams ką nors reikštų, turėtų prasmę, ji praktiškai viską diktuoja. Mes galime daryti mažus pakeitimus, bet mes niekada nesiimame keisti erdvės, mes tiesiog negalime to daryti.

Man yra smagu ir svarbu, kai žmonės žino savo aplinką ir vieną dieną ją pamato kitaip.

Kaip apibūdintumėte šio projekto eigą Vilniuje, kokį rezultatą matote, kokio tikitės?

Tai – visada intensyvus darbas, bet šį kartą – itin. Niekada nesužinosiu, kodėl žmonės išsirinko šį projektą, galiu žinoti tik kodėl aš juos pasirinkau. Bet galiu matyti, kad jie visi kažko ieško. Ir tai vėlgi kuria tam tikrą ieškojimų jaudulio jausmą ir viską paverčia labai intensyviu buvimu. Galbūt tai, ką mes dabar veikiame yra tai, ko jie šiandien ieško. Nežinau, neteigiu, tik spėju. Bet šios penkios dienos gali būti tos, kai jie ras kažką, ko ieško.

Tai reiškia, kad aš sulaukiu labai daug atsako ir dėmesio, nors dažniausiai aš esu tas, kuris atsako ir suteikia dėmesį, o čia aš gaunu tiek, kiek duodu, nes mane pastato į išskirtinę poziciją ir net sudaro tam tikrą spaudimą. Procesas tampa intensyvus. Tuomet noriu padaryti daugiau, negu turiu laiko ir viskas susispaudžia, reikia skaičiuoti laiką atsargiai… Viskas tampa labai delikatu.

Kai kažkas tau yra labai dosnus, nes leidžia tau išvysti, kas jis yra profesijoje, tuo pačiu jis tave supažindina ir su savo asmenybe. Tai įpareigoja, – turi tai ne tik gerbti. Gauni išskirtinę galimybę ir tai yra ką aš dabar gaunu iš žmonių projekte.

Dažniausiai aš esu pirmasis ateinantis su pasiūlymu, bet čia panašu į tai, kad pasiūlymus turi jie, jie su jais atėjo ir dabar aš turiu dvigubinti. Tai – lyg lažybos, lyg pokeris, sakau 5, jie – 10, tada turiu sakyti 15 ir taip toliau.

Apie rezultatą dar nieko negaliu sakyti, bet manau, kad pasirodymo vieta yra puiki ir turi daug galimybių, kurias aš turiu išnaudoti. Manau, kad šį kartą su šiuo projektu galėsiu padaryti žymiai daugiau, nei bet kada anksčiau, ypatingai kokybės atžvilgiu.

Yra atsiradusio daug žiaurumo, bet ne fizine prasme. Turiu omeny, jog kiekvienas spektaklis yra kaip gyvenimas, kuris baigsis, o mes visuomet norime gyventi ilgiau, nors tai neįvyks ir tai yra žiauriu. Būtent ta neišvengiamybė… Kuri reiškia, kad niekas niekuomet nebus taip pat, jog tu niekuomet negalėsi to atkartoti, o šį kartą tai jaučiu aštriau, nei bet kada.

Šie žmonės, jie gali daug ir tai mane stumia eiti toliau, klausti ir teigti daugiau ir tai tampa savotiškai žiauru. Niekada nemaniau, kad taip bus ir negaliu to paaiškinti, tuo pat metu nesakau, kad tai bus baisus pasirodymas, bet jaučiu, jog šį kartą mes žengiame dar toliau nuo to, kas kažkada buvo kūrinys vaikams.

Manau, jog tas trumpas laikas, kurį mes gauname su šokėjais mus stumia būti dar ir dar drąsesniais, nei kada nors patys apie save galėjome pagalvoti. Žinote, kiekviename pasirodyme, kuris vyksta viešoje vietoje yra kažkas neišvengiamai tragiško. Šioje situacijoje atlikėjai, skirtingai nei įprasto spektaklio metu, suteikia pasiūlymą galimai jų publikai. Jie nesudaro kontrakto: bilietas, vieta eilėje, scena. Čia viskas yra arčiau ritualo, kažkas panašesnio į tai, ką tu darai savo noru ir tai rizikinga bei pavojinga.

Šiandien aš nematau, kad kas nors iš trupės to bent kiek bijotų. Ir tos baimės nebuvimas mus neša daug toliau ir daug aršiau, nei kada nors galėjau numanyti. Manau kad būtent su šiais atlikėjais pasirodyme aiški pasidaro tema, jog gyvenime norisi, jog viskas būtų gražiau ir geriau, bet taip nėra ir nebus. Tai yra išskirtinis šio proceso dalykas, kuris ir suteikia tą žiaurumą. Dar nežinau, kaip tai apibūdinti, galbūt „bejėgystė prieš gyvenimą“… bet manau, kad mes apie tai dar daug ką pasakysime.