Lietuvai skirtas žurnalo „Inostrannaja literatura“ numeris
Lietuvių literatūrai skirtas žurnalo „Inostrannaja literatura“ (2015, Nr. 3) kovo numeris pavadintas „Lietuva: išsklaidyta ir surinkta“. Šis pavadinimas gana tiksliai apibrėžia tai, kas įvyko ir vyksta ne tik Lietuvos literatūroje, bet ir istorijoje.
Lietuviai – gyventojų skaičiumi viena iš mažųjų tautų, kurios atstovai išsisklaidę po visą pasaulį. Išsisklaidymas, prasidėjęs dar XIX amžiuje, tęsėsi ir po 1918 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe – geresnio uždarbio lietuviai ieškojo Amerikoje, Kanadoje, Europoje. Praturtėję daugelis grįžo į tėvynę (kai kurie, kaip vėliau paaiškėjo, tik tam, kad 1941 metais juos kaip „buožes“ ištremtų į Sibirą). Daugiausia lietuvių iš šalies išvyko 1944-aisiais; nemaža dalis gyventojų buvo areštuoti arba išsiųsti į vadinamąsias „pataisos darbų stovyklas“. Kiti liko gyventi Sovietų Lietuvoje, su kurios literatūra sovietinių laikų skaitytojas ir buvo geriausiai pažįstamas, nenutuokdamas, kad tai – tik dalis lietuvių literatūros, beje, ne pati reikšmingiausia: buvo autorių, kurie rašė į stalčių, kiti leido knygas Vokietijoje ar JAV, treti rašė dienoraščius tremtyje.
Žurnalo viršelį puošia Lenkijoje gyvenančio dailininko Stasio Eidrigevičiaus paveikslas, vaizduojantis tris brolius lietuvius, nupieštas 1990 metais, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Galima tik spėlioti, kas yra tie trys broliai, juokingomis sagučių formos akutėmis. Tarkim, tas, raudonmarškinis, apačioje – tai brolis, likęs gyventi sovietinėje Lietuvoje. Ant jo galvą paguldė brolis išeivis, o ant išeivio – maskuojančia palaidine vilkįs „miško brolis“, nebeaišku, ar gyvas dar. Ir jie abu kartu spaudžia apatinę galvą.
Spaudimas baigėsi prieš ketvirtį amžiaus, jį pakeitė siekis surinkti ir įvertinti. Atėjo metas pamėginti suvokti XX a. istorijos kataklizmų eksperimentą, vykdytą miniatiūrinėje šalyje, kurios 65 300 km² plote gyvena apie 3 milijonus žmonių, kalbančių viena iš dviejų gyvų archajiškos baltų grupės kalbų.
[…]
Išsklaidymo ir surinkimo patirčių suvokimas jau davė vaisių, kurie anksčiau nebūtų turėję sąlygų subręsti. Tik dabartinėje Lietuvoje galėjo atsirasti pjesė apie lietuvių mistifikatorių, kuris paskui Adomą Mickevičių atvažiuoja į Paryžių, apstulbindamas Honoré de Balzacą ir George Sand, arba pasakojimas apie tai, kaip du „veteranai“, savo laiku kovoję prieš „miško brolius“, Šv. Stanislovo dieną ieško pinigų degtinei, arba lietuvio pranciškono esė, apmąstanti lietuvių kaltę prieš žydus. Ir tik dabar toje pačioje lentynoje viena šalia kitos gali stovėti „miško brolio“ Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, poeto išeivio Alfonso Nykos-Niliūno ir sovietinių laikų literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus dienoraščiai ar Kipre gyvenančios Dalios Staponkutės esė romanas. Visa tai – lietuvių literatūros, jos dramaturgijos, mažosios prozos, poezijos ir dokumentinės prozos, tik mažoji dalis, atrinkta daugmaž laikantis duotos temos rėmų. Tikimės, kad šis lietuvių literatūros pluoštelis priartins ir padės suvokti rusakalbiui skaitytojui Lietuvos praeitį ir dabartį.
Sudarytojos: Marija Čepaitytė ir Rūta Mėlinskaitė
„Inostrannaja literatura“ lietuviško numerio pristatymo renginiai Maskvoje:
Balandžio 8 d. 19.00 – Jurgio Baltrušaičio namuose prie LR ambasados;
Balandžio 9 d. 18.30 – Valstybinėje Užsienio literatūros bibliotekoje (Всероссийская государственная библиотека иностранной литературы имени М. И. Рудомино в Москве);
Balandžio 10 d. 17.30 – Jurgio Baltrušaičio vardo Maskvos vidurinėje mokykloje.