Spalio 30 – lapkričio 2 d. Umėjoje, apie 80 tūkstančių gyventojų ir du didžiulius universitetus turinčiame mieste, įsikūrusiame Švedijos šiaurėje, buvo surengtas lietuviško kino savaitgalis, kvietęs švedų žiūrovus išsamiau susipažinti su lietuvišku praeities ir dabarties kinematografu ir jame užfiksuotais kertinių Lietuvos istorijos lūžių ir kasdienybės pasakojimais.

Tris Vėlinių savaitgalio dienas sinefilų pamėgtame „Folkets Bio Umea“ kino teatre sukosi 14-os įvairių žanrų lietuviškų filmų programa, į kurią įtrauktos dvi pilnametražės vaidybinės juostos – Gyčio Lukšo „Duburys“ ir Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“, trys lietuvių poetinės sovietmečio dokumentikos‚ grynuoliai“ – Roberto Verbos „Šimtamečių godos“, Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir Henriko Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“, dvi trumpametražių filmų programos – įvairių festivalių prizais įvertinti Audriaus Stonio, Arūno Matelio ir Giedrės Beinoriūtės dokumentiniai, Linos Lūžytės, Ievos Veiverytės vaidybiniai ir Jūratės Leikaitės, Skirmantos Jakaitės, Solveigos Masteikaitės animaciniai filmai. Lietuviško kino savaitgalio programą vainikavo du dokumentiniai pilnametražiai filmai, sukurti pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje gyvenančio švedo Jono Öhmano, kino režisieriaus, žurnalisto, vertėjo, visuomenininko, kurio kultūrinė, pilietinė, humanitarinė veikla Lietuvos gyvenime palieka vis ryškesnį pėdsaką.

Jonas Öhmanas – ir vienas pagrindinių šio kino savaitgalio Umėjoje iniciatorių. 2014-ųjų Europos kultūros sostine, kartu su Ryga, išrinkta Umėja yra jo gimtasis miestas. Lietuvoje susidomėjęs kino dokumentika, gerai išmokęs lietuvių kalbą, susipažinęs su Lietuvos istorija, perpratęs lietuvio būdą ir šalies aktualijas, Lietuvos gyvenimą iš vidaus, ir kartu lyg iš šalies stebintis švedas vieną po kito kuria filmus, kuriuose atskleidžia sudėtingiausius XX amžiaus Lietuvos istorijos epizodus, pasakoja apie kruviną lietuvių pasipriešinimą sovietų santvarkai, neužgniaužtą laisvės siekį už „geležinės uždangos“, apie pasiaukojančios meilės tėvynei ir konformizmo, išdavystės dilemą. Bet kuris lietuvis kino profesionalas didžiuotųsi sukūręs tokius konceptualiai ir emociškai įtaigius filmus kaip Jono Öhmano „Nematomas frontas“, paremtas partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto asmenine istorija, abiejų „fronto“ pusių liudytojų mintimis, nematyta archyvine kronika, ar „Žalieji muškietininkai“, kurio herojai – kovingasis ekologijos ir visuotinio teisingumo idėjomis gyvenantis 80-ųjų jaunimas, išklibinęs sovietų ideologijos pamatus.

Švedijos žiūrovai susitiko ir su lietuvių režisieriumi Gyčiu Lukšu, keliolikos pilnametražių vaidybinių filmų autoriumi, pristatysiančiu į klampų sovietinės tikrovės verpetą įtraukto jaunuolio istoriją meistriškai nufilmuotoje juodai baltoje dramoje „Duburys“. Režisierius, ilgametis Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, apie Lietuvos kino istoriją ir asmenybes žinantis daugiau nei bet kuris kino profesionalas, mano, kad šis renginys kartu buvo ir pirmasis rimtas mėginimas atgaivinti 1990–1997 metais gyvavusią lietuviško kino peržiūrų tradiciją Švedijoje. Pasak režisieriaus, „ši tradicija, įsitvirtinusi Švedijos – Baltijos šalių kino festivalyje Burgsvike, Gotlando saloje, buvo aktyviai palaikoma festivalio įkvėpėjo ir organizatoriaus Hanso Waldenströmo. Visus tuos metus ją rėmė ir Visbio miesto merija. Deja, su festivalio organizatoriaus pasitraukimu užgeso ir tradicija.“ Gytis Lukšas, Burgsviko kino festivalyje buvęs atsakingas už Baltijos filmų programą, viliasi, kad Jono Öhmano asmenybė, jo kuriami filmai, platūs tarptautiniai interesai galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį tiesiant tiltą tarp Švedijos ir Lietuvos kino bendruomenių. „Lietuvoje švedų kino renginiai Švedijos Karalystės ambasados dėka vyksta kasmet ir jau turi išsiugdę nemažą savo žiūrovų būrį. Būtų nuostabu, jei tokie lietuviško kino savaitgaliai Umėjoje, jaunatviškame Švedijos šiaurės mieste, taip pat taptų tradiciniais“, – teigia Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas.