Kas atsitiko Vilniaus knygų mugėje? Keistas klausimas, ar ne? Juk viskas buvo kaip paprastai: leidėjai stenduose išdėstė naujas ir senas knygas, jas vartė ir kartais pirko žmonės, kurių tam tikromis (irgi įprastomis) valandomis pagausėdavo, o kitomis nuspėjamai sumažėdavo. Autoriai, kritikai, tyrinėtojai ir šiaip mąstytojai pristatinėjo knygas.

Kartais nebūdavo kur eiti, o kartais norėdavosi būti vienu metu keliose vietose, nes vienoje salėje Ernestas Parulskis pristato Alfonso Andriuškevičiaus knygą, kitoje – Julius Keleras kalbasi su lenkų poete Barbara Gruszka-Zych apie meilę, o trečioje – Kristupas Sabolius ir trys mano kartos filosofai – Naglis Kardelis, Nerijus Milerius ir Gintautas Mažeikis, – apie vaizduotę. Norėčiau būti Hermionė iš burtininkų pasaulio – šita radikali moksliukė, mano literatūrinė antrininkė, turėjo laikrodį, kurį pasukusi galėjo mokytis visko iškart: vienu metu būti čia, būti ten, būti visur, gyventi išplėstame dabar. Deja, man teko pasirinkti. Nuėjau pasiklausyti filosofų.

„Žalios bespalvės idėjos įnirtingai miega“ – šia Noamo Chomskio logine nesąmone Kristupas Sabolius pradeda knygą apie vaizduotę, kuri visada buvo nepatogi racionaliam mąstymui, mėginančiam apibrėžti patirtį sąvokų opozicijomis ir vienas kitam neprieštaraujančiais teiginiais. Ji dar nepatogesnė mokslui, siekiančiam sutalpinti pasaulį į kokią nors formulę. Vaizduotė šitoms tvarkos direktyvoms nepasiduoda, ji lieka neprieinama ir kartais gąsdina. O jei prie jos prisiliesi metodo skalpeliu, ji susitrauks ir mirs – arba apsimes mirusia kuriam laikui, kaip pasakos lapė. Vaizduotę moka valdyti tik menininkai, specialiai jungiantys tai, kas nesuderinama, kad protas plyštų nuo žaliai bespalvės beprotybės. Taip atsitiko ir Roland‘ui Barthes‘ui žiūrint į neseniai mirusios motinos fotografiją – mylimas žmogus ten tikrai buvo ir kartu skausmingai nebuvo. Klaidžiodamas po fotografijų atvertą vaizduotę, Barthes‘as parašė knygą „Camera lucida“, kuri irgi buvo pristatyta mugėje. Vis dėlto K. Sabolius prie vaizduotės artinasi su mokslo įrankiais, bet tas mokslas – filosofija, ji, skirtingai nei fizika, gali priimti pasaulį su visomis jo nesąmonėmis, nes jei Chomskio sakinį paversime tam tikru kampu, „žalios bespalvės idėjos“ nebebus nesąmonė, greičiau NE sąmonė, kažkoks užribis, kuriame viskas įmanoma ir dažniausiai tvyro netvarių formų chaosas. Bet kartais, paleidus į darbą vaizduotę arba įnirtingai miegant, ten gali susikurti toks išmintingas pasaulis, kuriam sveikas protas bus tik nepraustaburnis vaikas.

Bent jau aš taip supratau knygos pažadą, sėdėdama ant grindų sausakimšoje salėje. Ten pagaliau sužinojau, ką tas epitetas reiškia iš tikrųjų – kai žmonės klausosi godžiai rydami kalbėtojų mintis, jie, patys to nepastebėdami, godžiau ir kvėpuoja. Per valandą išsiurbiamas visas oras, erdvė prisikemša sauso dykumos smėlio. Iš jos išėjusi knygą tučtuojau nusipirkau.

Iš knygos giliai mėlyno viršelio virsta baltuose lapuose sudėtas jos turinys. Jos dailininkas Tomas Mrazauskas sujungė du filosofo mąstymą užkūrusius vaizdinius: žalsvą varlę pseudis paradoxa, kuri gimdo už save žymiai didesnius buožgalvius, ir Yves‘o Kleino mėlyną, kuri yra įsisąmoninimo pastangų visoje mėlynumų begalybėje išskirti tą vienintelę spalvą rezultatas. Šitaip knygos pavidalas irgi tampa metaforiškas. Ne veltui T. Mrazauskas, atmetęs meniško albumo šabloną, kuris visada laimi Lietuvos gražiausios knygos titulą, šiemet tapo pasaulinio knygos meno konkurso laureatu – pirmą kartą lietuviška knyga, Margaritos Matulytės „Nihil obstat. Lietuvos fotografija sovietmečiu” apdovanota garbės diplomu. T. Mrazausko rankose pabuvojusios knygos jau yra nebe daiktai, bet unikalios būtybės, kurios pačios turi savo vaizduotę.

Galbūt vaizduotė yra vienintelė galimybė išgyventi vis absurdiškesniame biurokratų ir pinigų pasaulyje? Po filosofų pokalbio knygų mugės šurmulys atrodė kitaip. Tarsi iš viršaus šaltai stebėčiau tą visuotinį poreikį suspėti, tapti, tobulėti, šmaikščiau kritikuoti, negailestingai kritikuoti, bet taip, kad nesusipyktum, išradingiau filosofuoti, pritraukti publiką, būtent tą publiką, jos neprarasti, išprovokuoti diskusijas, prajuokinti, teisinga mintimi sukelti kuo aistringesnius plojimus, kažką padaryti, kad pirktų knygas, medžioti parašus ir pasirašinėti, pagirti, sutikti, prieštarauti ir padėkoti, kaip nors priminti apie save, net jei nieko šiemet neparašei, būti populiaresniam už kitus, atlaikyti konkurenciją, pavydėti to neparodant, planuoti laiką, gailėtis neišnaudotų galimybių ir t. t. Iš viršaus matyti, kad mugė sukasi kaip girnos, malančios tuos norus, tas aistras, tuos liūdesius, tuos pavydus ir išspjaunančios pinigus.

Nuo to vaizdo sprukau į vieną paskutinių pristatymų – tai buvo Domanto Razausko išverstos „Dzeno istorijos“. Čia tai ir atsitiko. Pokalbį pradėjo Dominyko Vyšniausko trimitas. Jam bevyniojant savo melodijas, iš mugės gelmių sugriaudėjo pučiamųjų orkestras „Trimitas“. Šiedu trimitai susigrojo, keliasdešimties krūtinių pučiamo oro virpesiai pagavo vieniša srovele čiurlenantį mažojo trimitėlio garsą ir pamėtėjo jį aukštyn. Atrodė, kad tai buvo padaryta tyčia, kad siena perskirtas pūtikų bendras koncertas buvo suplanuotas. Paskui supratau, kad tai tegali būti atsitiktinis sutapimas. Bet tada, kai pokalbis ėmė plėtotis perimdamas atsitiktinai į salę užėjusių žmonių praeitį, dabartį ir ateitį, paaiškėjo, kad viskas čia įvyksta ne šiaip sau: numatytas netikėtumas, suplanuotas atsitiktinumas, netyčinė tvarka, neapibrėžtumo aiškumas. Domantui Razauskui skaitant pamokomas dzeno istorijas, pradėjo mokyti pats gyvenimas. Staiga atkreipiau dėmesį, kad sulėtėjo virš kalbėtojų galvų kabojęs laikrodis: kiekviena sekundė ėjo savarankiškai, lenktu judesiu tiksliai pataikydama į skaitymo ritmą, vesdama skaitovo balsą ir trimito melodiją, duodama ženklą įstoti orkestrui. Salėje atsivėrė laikas, įvyko K. Saboliaus žadėta sąmonės ir aktualaus vyksmo sinchronizacija, išsiskleidė dabartis, žodžiai pagimdė ir išaugino vaizduotės buožgalvį, kuris sprogo publikai virš galvų, pasklisdamas po visą erdvę. O žmonės, vėl godžiai klausydamiesi, giliai įkvėpdavo truputėlį skiestos vaizduotės. Antrą kartą mugėje supratau, kad esu kaip tik ten, kur reikia – nieko nereikia vytis, nieko nereikia pralenkti, nieko nereikia laukti, tik geras jausmas, kad turiu būti ne kitoje salėje, ne tarp stendų, ne kavinėje, ne rūbinėje, o čia, kaip tik čia.

Tuo mugė ir baigėsi, davusi pradžią naujiems knygos metams. Ir davusi stiprų sprigtą vaizduotei, kuri dabar riedės, šiek tiek lėtindama greitį, kuo toliau nuo kasdienybės, nuo politinių nesąmonių, nuo darbų pražūties. Knygos išparduotos, leidėjai pakuojasi daiktus, pradinė mugės tvarka ŷra. O aš rašau šį komentarą ant nebereikalingo pakvietimo, padėto ant šokoladu aplaistyto stalo gerąja puse žemyn.

Komentaras skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.